Namie turiu burbuliatorių. Tai toks prietaisas, kuris paprastą vonią paverčia sūkurine vonia. Įdedi į vonią tinklelį su skylutėmis, prijungi prie žarnos. Šią prijungi prie kažko panašaus į galingą plaukų džiovintuvą ir turi sūkurinę vonią.
Burbuliatorius ir putos
Kartą vaikštinėjau Vilniaus rotušės aikštėje kaip tik tuo metu, kai kažkas į fontaną pripylė indų plovimo skysčio.
Suputojo galingai. Sugedo tas fontanas, savivaldybė pyko, bet aš ne. Tas vandalizmas pasufleravo man idėją, kad reikia išmėginti namie burbuliatoriaus ir vonios putų duetą.
Duetas buvo tobulas. Priputojo iki pat lubų (čia ne metafora). Liuks.
Kaip tik tuo metu pradėjau susitikinėti su mergina. Man pasirodė visai smagi idėja jai parodyti šitą fintą su putomis ir, aišku, ją išmaudyti.
Bet ne, galvoju. Daugiabučio du ant dviejų vonios kambaryje tai būtų iššvaistytas šansas. Kaip Foie gras dienos pietums. Iki pilno komplekto reikia... visa tai padaryti gamtoje, po atviru žydru dangumi.
Pasiūliau. Dama pasirodė drąsi ir mėgstanti nuotykius. Sutiko be laužymosi. Arba nepatikėjo, kad čia rimtai.
Pradėjau ruoštis.
Kur? Vingio parkas gi netinka. Reikia atokios vietelės, bet santykinai netoli Vilniaus. Žemėlapyje Vilniaus apylinkės atrodo žalios ir ne per tankiausiai apgyvendintos. Realybė kitokia.
Važinėjausi visą dieną, kol suradau tinkamą lokaciją, ir tai tik prie Kernavės. Gražus laukas, jokių žmonių per šūvio atstumą, pats tas.
Dar reikėjo malkų (šaltam vandeny mirkti anoks malonumas), elektros generatoriaus, vonios, vandens.
Malkos – ne problema, generatorių išsinuomojau, vonią nusipirkau.
Klausimas – iš kur vidury lauko vanduo? Tik pačiam atsigabent. Kur gauti kanistrų, kad galėčiau nusivežti 250 litrų vandens?
Pasirodo, yra tų kanistrų. Radau per skelbimus. Nuvažiavau į neaiškius garažus apžiūrėti.
„Kas juose buvo? Ne benzą per sieną atsivežei? – klausiu.
„Ne ne, – sako, – čia maistiniai kvapai buvo“. Etiketės patvirtina – mangų, persikų, vyšnių aromatai. Pauostau – tikrai.
Ok, jei valgyt tinka, tiks ir maudytis. Taigi, turiu 10 bambalių po 25 litrus. Vis tiek kažkaip išplauti reikia ir vandens prisipilt.
Nuvažiuoju į plovyklą.
„Va, vyrai, toks reikalas, išskalaukit šituos bambalius“, – sakau ten.
„Oj ne ne, mes tokių dalykų nedarom“, – atsako jie.
„Ką reiškia nedarot? – klausiu. – Imat savo kercherius, porą minučių praskalaujat ir viskas“.
„Bet, – sako man jie, – nėra tokios paslaugos kainyne“.
Dievaži, kaip maži vaikai.
„Tai muškit į kasą pilną salono cheminį ir jei brigadininkui kils klausimų, tai už tokį sandėrį tikrai nepyks“, – pasiūliau.
Pabaigoje paprašiau ir vandens prileisti.
Dardu sau link Kernavės su vonia ir ketvirčiu tonos neaiškaus skysčio salone, bagažinėje, keleivio vietoje. Ot būtų šposas, galvoju, jei keliukai sustabdytų:
„Laba diena, ką vežat?“
„Vandenį“.
„Aišku. O šieno kartais neravit?“
Nusikaltimo vietoje iškraunu priemones. Vienam vonią išikrauti – tai ne dviem pasikraut. Bet šiaip taip.
Grįžtu į Vilnių, kur pasimatymo jau laukia mano dama. Pajudam. Ji tiek ir težino, kad važiuojam maudytis „jacuzzėje“ už miesto.
Spėju, galvojo, kad beprotis ir kad čia kažkoks feikas. Bet koks skirtumas, ką galvojo. Kai pamatė vonią vidury lauko, suprato, kad žodžiai galėjo būti ir netušti.
Pasiaukštinom vonią ant plytų, prisipylėm vandens, uždegėm po ja laužą. Ar sušils iki malonios temperatūros? O ką aš žinau.
Bandžiau iš anksto skaičiuot malkų kaloringumus, vonios paviršiaus plotą ir galiausiai nusispjoviau. Visko nenumatysi. Kaip išeis, taip.
O išėjo taip, kad pati vonia, nors ir pilna vandens, bet ne špižinė, pradėjo lydytis, degti ir rūkti. Ne tas žodis – rūkti.
Pradžioj atrodė, kad dega viena padanga. Dvi. Trys. Galiausiai ir visas padangų sandėlis. Supratom, kad planas gal ir nelabai išdegs. Greičiau sudegs.
Nes kai kas pamatys dūmus, iškvies priešgaisrinę, o mes dar susimokėsim už iškvietimą. Tiek to. Atkimšom kamštį, vanduo sėkmingai užgesino laužiuką ir tuo baigėsi maudynės laukuose.
Tai pasimatymo rezultatas – kelios dienos ruošimosi, kelios valandos pasimatymo, ir prisiminimas visam gyvenimui.
P.S. nuotraukų nėra. Kas gi fotografuoja pasimatymus? Čia kaip sekso metu atsiprašyti ir eiti patikrinti sporto rezultatų.
Šis pasakojimas dalyvauja lrytas.lt konkurse „konkursas-pasimatymas-kurio-niekada-nepamirsiu.htm"="">konkursas-pasimatymas-kurio-niekada-nepamirsiu.htm"" target="_blank">Pasimatymas, kurio niekada nepamiršiu„. Jūs taip pat papasakokite savo įsimintiniausio pasimatymo istoriją ir artėjančios Valentino dienos proga laimėkite puikų prizą!
Geriausios istorijos autoriui atiteks „Napsie“ čiužinys (160x200 cm), kurio vertė 469 eurai! Tobulas čiužinys. Taškas.
Siųskite savo istorijas ir nuotraukas apie įsimintiniausią pasimatymą, kurio metu galbūt sutikote savo gyvenimo žmogų, susižadėjote, susituokėte, drauge išgyvenote kvapą gniaužiančių akimirkų.
Pasidalinkite savo įspūdžiais ir prisiminimais, kur praleidote tą dieną, kokia nuotaika jus lydėjo. Papasakokite, kaip sekėsi organizuoti pasimatymą ar kaip kilo mintis paminėti jį būtent taip, kad nepamiršite visą gyvenimą. Būtinai pasidalinkite ir nuotraukomis!
Pasakojimų ir nuotraukų apie įsimintiniausią pasimatymą laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
