Žinote, mielas mere, šiandieninė Vilniaus miesto viešojo transporto situacija visiškai nemotyvuoja iš automobilių persėsti į viešąjį transportą.
Viešuoju transportu važinėjau daugelį metų. Ir ne tik Vilniuje. Yra tekę susidurti ir su piktais vairuotojais, ir su piktomis pensininkėmis, bet tokios mėsmalės, kokią sostinėje tenka patirti autobusuose ir troleibusuose vakarinio piko metu, dar nėra tekę patirti. Norėčiau įteikti po medalį visiems, kurie po sunkios darbo dienos ten išgyvena.
Jau kurį laiką drauge su vyru važinėjame į darbą automobiliu. Tačiau pasitaikė, kad vieną vakarą abiem kartu buvo ne pakeliui. Man kelionės viešuoju transportu – anokia naujiena. Todėl nutariau negaišti laiko ir nuvykti tokiu būdu.
Norėdama išvengti spūsčių, susidėliojau darbus, išėjau stotelėn pusvalandžiu anksčiau nei įprastai. 7 maršruto troleibuse situacija buvo pusėtina, susiradusi laisvesnį kampelį pastovėti gana patogiai nuvažiavau iki taško, kuriame turėjau perlipti. Tačiau perlipusi į vieną iš greitųjų autobusų supratau, kad kelionė namo geruoju nesibaigs.
Pradėkime nuo to, kad grūstis buvo tokia, jog net įkvėpti buvo sunku. Jau nekalbu apie numindžiotus batus ar į veidą kosėjančius ir čiaudinčius žmones. O kaip gi užsidengsi, kai net pajudėti negali?
Žinoma, prisidėjo dar ir tos pačios piktos pensininkės. Joms būtina kaip per lenktynes veržtis lipant iš autobuso kitiems per galvas taip, lyg šis būtų užminuotas.
Apie „Ar lipsite?“ ar „Atsiprašau“ – pamirškite. Jei jau mamos, glėbyje laikančios dvejų-trejų metų mergytę, toje mėsmalėje niekas negali užleisti atsisėsti.
Bandant atsargiai išlipti iš autobuso, viena tokia skubanti senjora išsivertė iš autobuso su visa mano rankine – tiek skubėjo, kad ir mano rankinės rankena neatlaikė, o ji dar mane ir iškeikė, kad neskubu išlipti.
Sakysite: „Kultūros stoka?“ O aš pasakysiu, kad nesustyguotas viešasis transportas. Jei žmonėms nereikėtų grūstis autobusuose it mėsmalėje, galbūt daugiau žmonių sutiktų naudotis savivaldybės taip reklamuojamomis ir siūlomomis paslaugomis.
Todėl, ko gero, žmonės verčiau pasiryžta kelias valandas stovėti kamštyje savo automobilyje ir mokėti už visos dienos stovėjimą miesto centre nei važiuoti autobusais ir troleibusais.
O pertvarkos pas mus, kaip visuomet, daromos atbulai: viešojo transporto nė kiek nesutvarkius branginamas automobilių stovėjimas.
„Estijoje gi brangiau“, – dar priduriama. Tik ar Estijoje viešajame transporte tenka kęsti tokias kančias? Labai tuo abejoju.
Tiesa, tais kartais, kai reikia grįžti namo be automobilio, mielai naudočiausi maršrutiniais autobusais. Bet, deja, tuos seniai panaikino.
