Tėveliams valgant ir bendraujant, vaikai su batais laksto ant minkštasuolių, siaučia ir bėgioja po visas patalpas užsukdami ir į kavinės virtuvę, nardo tarp padavėjų, nešančių pilnus padėklus su karštaisiais patiekalais ir gėrimais, atėję prie kitų žmonių stalo stovi spoksodami ir sekdami kiekvieną kąsnį.
Galop pavargę paleidžia gerklę perrėkdami fone grojančią muziką. Tada kavinės svečiams susikalbėti tarpusavyje tampa faktiškai neįmanoma – sukandus dantis vogčiomis stebima, gal rėksnio tėvams jau atnešama sąskaita ir jiems išėjus pagaliau grįš palaiminga ramybė.
Tačiau neseniai matytas vaizdas tikrai sukrėtė. Pietų pertraukos metu sėdėjau kavinėje ir studijavau dienos pietų meniu, kai netoliese atsisėdo trijulė – pagyvenusi moteris, jai į sūnus tinkantis vyriškis ir maždaug trejų metų berniukas. Ko gero, močiutė su sūnumi ir anūku.
Vyriškis įniko į valgiaraštį, berniukas įsidūko, užlipo ant sofos ir bėgiojo pirmyn atgal močiutei už nugaros, tada nusprendė nuo sofos lipti ant greta stovinčios kėdės.
Padavėja atnešė patiekalus, tada moteris švelniai apglėbė vaiką bandydama nuraminti, kalbindama, kad dabar visi turime pavalgyti. Berniukas įsiutęs ėmė tvatinti močiutę kumščiais, stumti tolyn nuo savęs ir spiegti: „Eik iš čia, išeik, aš nenoriu, kad čia sėdėtum, išeik!“
Stebėjau šią sceną apstulbusi, buvau įsitikinusi, jog tėvas tuoj sutramdys tokį nepateisinamą sūnaus elgesį. Nieko panašaus neįvyko, vyriškis nepakėlė akių nuo savo sriubos. Moteris skubiai susirinko savo salotų lėkštę, kavos puodelį ir persėdo prie gretimo stalo, kad tik anūkėlis būtų patenkintas.
Tada jau vyras sumurmėjo „Mam, nu ką tu, sėdėk gi...“ Močiutė skubiai užtikrino, kad nieko tokio, ji čia prisės, va, berniukas aprimo, gal pavalgys.
Berniukas išties liovėsi siautėti, tabaluodamas kojomis knaibė savo kepintas bulvytes. O ji, maišydama savo kavą puodelyje, sėdėdama nuošalyje stebėjo anūkėlį su švelnia šypsena ir tokia meile, kad man gerklėje įstrigo gumulas...
Niekada nesuvoksiu, kaip vaikams gali būti leidžiamas toks elgesys, kai suaugęs žmogus turi paklusti įsiaudrinusio bamblio diktuojamoms sąlygoms. Mano nuomone, tėvas turėjo perimti situacijos kontrolę į savo rankas, paėmęs sūnų ant rankų išsinešti į atokesnę vietą ir rimtai pakalbėti, paaiškinti, jog mes visi trys atėjome pavalgyti, močiutė yra mūsų šeimos narys ir negalima jos išvaryti, nes toks elgesys skaudina ir taip elgtis negražu.
Bet vyrui buvo labiau priimtina stručio poza: „Nieko negirdžiu, nieko nematau, aš čia niekuo dėtas.“ Manau, ne už kalnų ta diena, kai tėvui pačiam teks persėsti prie kito stalo, nes sūnelis taip nori.
