Problema ta, kad mūsų lietuvaičiai labai mėgsta „lipti“ žmogui ant skaudžios ir opios vietos. Paaiškinsiu, ką aš turiu omenyje.
Kiekvieną kartą susitikus su giminėmis, išgirstu tą patį klausimą: „Tai vėl viena?“ Tikrai išmuša iš vėžių.
„Viena“, – atsakau.
„O ką, neliūdna?“ – toliau klausia.
„Neliūdna“, – atsakau. Ir pati netrukus paklausiu: „O jūs girdėjot, kad aš skųsčiausi ar verkšlenčiau?“
„Na, ne“, – sako. – Bet linksmiau su berniuku būtų“.
Iš kur jūs žinot, mintyse galvoju, kiek aš tų berniukų turiu. Negi kiekvieną kartą per giminės balių reikia pristatyti?
Ką aš noriu šiuo rašiniu pasakyti. Ogi tai, kad visada, jei tik yra menkiausia galimybė, net pati tolimiausia teta būtinai paklaus, ar ten pat dirbi, kiek uždirbi, jei ieškai darbo, kodėl taip ilgai nerandi. Nors pati visą gyvenimą yra tik namų šeimininkė.
Jei turi vieną vaiką, būtinai klaus, kada bus antras. Jei turi draugą – kada vestuvės, jeigu nėra draugo, tai, kaip jau minėjau, – kada bus. Jeigu žmogaus nelabai gera sveikata, bet tuo nesiskundžia, būtinai reikia paklausti, kaip jis jaučiasi.
Žmonės, gyvenkite jūs savo gyvenimus, džiaukitės, tuo ką turite, o ne tuo, ko kiti neturi.
Taigi, nors vienas šventes gal neklauskite šitų nuvalkiotų klausimų, nes vieną kartą galite išgirsti, kaip tame anekdote: „Ar jau pasiruošėte savo laidotuvėms?“
Gerų ateinančių Naujųjų metų.
