Kūčių vakarą tėvams padedame puošti eglę, ruošti 12 pačių gardžiausių patiekalų. Tėvų namai Kalėdų išvakarėse visada prisipildo jaukaus vaikų ir anūkų klegesio.
Kol ruošiamės Kūčių vakarienei, mano sesė ir brolis vaikams neretai mėgsta sugalvoti įvairių tradicinių senovinių žaidimų. Jaunoji karta labiausiai laukdavo Kūčių burtų.
Mano studentės dukros ir brolio bei sesės vaikai per daugelį metų jau buvo išbandę įvairius burtus traukdami iš po staltiesės šieną, skaičiuodami kūčiukus, išglėbesčiavę kaimynų tvoras, netgi vienais metais batus svaidė bandant išsiaiškinti, į kurią pusę žiūri jo „nosis“.
Pernai per Kūčias kažkas pasiūlė išbandyti senovinį burtą su žvake. Buvo tikima, iš vaško išlašėjęs paveikslas gali papasakoti žmogaus likimą. Niekada nesidomėjau jokiomis pranašystėmis, horoskopais ir burtais. Nežinau, kodėl labiau – dėl to, kad netikiu, ar dėl to, kad bijau pažvelgti į ateitį, kuri man gali labai nepatikti.
Nenorėjau burtis ir tąkart, tačiau vaikai krykštavo prisijungti prie smagaus žaidimo, visi, pasiėmę puodelius, lašino vašką ir spėliojo, kokie ten paveiksliukai ryškėja.
Įbruko žvakę su vandens sklidinu puodeliu ir mums su vyru. Atsidusome, pakilnojome antakius ir nusprendėme nepriešgyniauti. Juk tai – tik senas žaidimas.
Paveikslėlis, kuris ryškėjo puodelyje, mums su vyru pasirodė keistas. Padriki taškeliai pradėjo jungtis į juostas, juostos į dėmeles, kol... „Čia juk perpus skilusi širdis“, – ant viso kambario užrėkė sesers dukra.
Mano veidas persimainė. Šiurpas perėjo per kūną. “Ne ne, kokia širdis, čia didelės mikimauzo ausys“, – juokais nuleidau aš.
Visi iš to pasijuokėme, o netrukus visus liaudiškus žaidimus su pranašystėmis pamiršome. Po švenčių gyvenimas lyg ir turėjo grįžti į senas vėžes. Mes su vyru ir toliau panirome į darbus, mūsų vaikai – į studijas. Tačiau...
Po švenčių vyras pradėjo kažkaip keistai elgtis. Vis dažniau užtikdavau jį susimąsčiusį, kažkokį nusiminusį, baugštų, atsargų, šaltą...
Vieną vakarą grįžus po draugų vakarėlio paklausiau jo, kas nutiko. Tokio pokalbio tikėjausi mažiausiai. Jei būčiau žinojusi atsakymą, gal netgi nebūčiau klaususi.
Vyras išsikalbėjo. Sakė, kad jis su manimi jau kurį laiką gyvenantis be didelio džiaugsmo ir aistros, žvelgia į mane kaip į seserį. Kaltę jis vertė vidutinio amžiaus krizei, ankstyvai santuokai, dviem kartu nugyventiems dešimtmečiams, išblėsusiems jausmams ir panašiai. Jis išsisukinėjo, kad kitos moters čia nėra. Visą kaltę prisiėmė sau.
Širdis plyšo tai girdint. Turėjo pareiti kiek laiko, kol susivokiau, kas vyksta. Po kurio laiko sutarėme kurį laiką pagyventi atskirai. Jis neilgai trukus išsikraustė į nuomojamą butą.
Mano tėvai, vaikai, giminaičiai ir draugai buvo šoke. Visiems atrodėme tobula šeima. Deja, kaip visi smarkiai klydo...
Kol kas su vyru vis dar gyvename atskirai. Net jei vėl būtume kartu, viskas jau bus kitaip... Žiemos šventės tėvų namuose jau niekada nebebus tokios, kaip visada.
Dabar netgi tas vaikiškas Kūčių vakaro žaidimas, iš kurio visi tąkart skaniai pasijuokė, niekam nebebuvo juokingas.
Galbūt jūs taip pat išgyvenote skaudų išsiskyrimą? Pasidalinkite savo pasakojimu. Jūsų laiško laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia.
