Per dešimt metų gyvenimas pasikeitė kardinaliai. Gimė dukra, vyras pradėjo dirbti užsienyje. Šiemet jis manęs paklausė: „Ar sutiktum dar kartą už manęs tekėti bažnyčioje?“ Žinoma, kad sutikau...
Čia ir prasidėjo „linksmoji“ dalis. Iškart kreipiausi į savo parapijos kleboną su klausimu, nuo ko pradėti. Klebonas, išgirdęs mūsų situacija, pats tarė: „Kadangi judu jau 10 metų civilinėje santuokoje, turite dukrą, pakalbėsiu su arkivyskupu dėl sužadėtinių kursų. Tikėtina, kad jums su vyru jų lankyti nereikės.“
Susitarėme susiskambinti kitą dieną. Per tą laikotarpį teko lankytis tėviškės bažnytėleje. Pabendravome su vietiniu kunigu, išsikalbėjome apie planuojamas vestuves. Jis mums su vyru ir sako: „Vaikai mano, kokie judviem dar kursai? Vaikelis yra, abu krikštyti, dažnai lankotės bažnyčioje, jokių kursų judviem nebereikia...“
Grižus į savo miestą, skambinu savo parapijos klebonui. Šis mane užtikrina, kad kursai mums visgi reikalingi... Pasimečiau. Norėdama išsiaiškinti, kaip yra iš tiesų, kreipiausi į Vilniaus arkivyskupiją. Ten man maloni moteris paaiškino, kad viskas priklauso nuo parapijos klebono, kuris ir sprendžia, reikia kursų ar ne.
Tuo pačiu klausimu skambinau į savo miesto katalikišką šeimos centrą, kur yra vedami minėtieji sužadėtinių kursai. Garbė teko bendrauti su pačio centro vadove, kuri patvirtino, kad kursai mums visgi reikalingi.
Paklausus jos, kaip mums tuos kursus lankyti, nes didžiąją laiko dalį mano vyras dirba užsienyje be galimybės prisijungti prie interneto, ji atsakė, kad kursus lankyti būtina dviese.
Kai jos paklausiau, kokiu būdu mums tai padaryti, ji atsakė, kad jeigu vyras didžiąją laiko dalį būna išvykęs, tai mes apskritai negalime vadintis šeima! Pasidomėjus, kodėl kitos parapijos klebonas mus sutinka sutuokti be jokių kursų, moteris atšovė, kad tiek mums ta santuoka ir reikalinga, jei vengiame kursų. Ir dar pareiškė, kad diskutuoti šia tema ji neturi nuotaikos.
Kažkaip pavyko moterį įtikinti, kad bažnytinė santuoka mums svarbi, turime galimybę tuoktis kitoje parapijoje be kursų, bet labai norėtume tuoktis savo miesto bažnyčioje. Moteris suminkštėjo ir susimokėjus 50 eurų išdavė leidimą kursus lankyti vienai. Vyrui turėjau atpasakoti tai, ką girdėjau kursuose...
Galiausiai su vyru pasirinkome parapiją, kurios klebonas sutiko mudu sutuokti be kursų. Ir tikrai ne todėl, kad norėjome išvengti kursų. Tiesiog ten į žmogų, kaip kataliką, žiūrima kitaip.
Liaudiškai tariant, mūsų miesto katalikiška bendruomenė mus kaip ir atstūmė, bet sutikus mokėti sumą už kursus, staiga pasidarė lankstesnė ir žmogiškesnė.
Ieškant informacijos apie kursus teko bendrauti su keliomis nuotakomis, kurios pateko į panašią situaciją. Tuokėsi evangelikų bažnyčioje, nors yra katalikai. Evangelikų kunigas ir mums tą patvirtino: „Dievas yra vienas“. Šeimos santarvė ir stiprybė ne nuo priverstinių mokamų kursų priklauso...
Visada maniau, kad prieš Dievą visur ir visada esame lygūs, buvau nemaloniai nustebinta, kad vis dėlto ne.
Ne mano pareiga mokyti savo parapijos arkivyskupą. Ne man skųstis jų kompetencija, bet, manau, atėjo laikas katalikų bažnyčiai atsisukti į žmogų ir jo galimybes, bet ne į jo piniginę.
