O aš norėčiau pasidalinti savo istorija, kuri yra atvirkštinė įprastam variantui. Kai skiriesi, bet ne todėl, kad antroji pusė bloga, o todėl, kad ji... per daug atsakinga, dorovinga ir smulkmeniška.
Lyg antra sielos pusė
Priešpaskutiniais mokyklos metais susipažinau su vaikinu. Kaip ir daugelis – per internetą, tačiau ne pažinčių portale, o diskusijų forume. Jaučiausi taip, lyg būčiau radusi antrąją sielos pusę. Mąstėme labai panašiai, turėjome tokių pačių pomėgių, abu buvome kūrybingi. Buvome kitokie, nei didžioji dalis jaunimo: nei manęs, nei jo nedomino vakarėliai ir panašūs dalykai.
Gyvenome mes skirtinguose miestuose, tačiau tai nesutrukdė mums pradėti draugystę. Kadangi telefonu bendraudavome nuolat, dažnai – net naktį, praėjus vos porai mėnesių susitikome. Nuo pat pirmojo susitikimo jis pažinojo mano tėvus, netrukus ir aš susipažinau su jo šeima.
Kadangi buvo vasara, vienas pas kitą atostogavome dažnai ir ilgai – kartu praleisdavome gal savaitę, po trumpos pertraukos susitikdavome ilgesniam laikui vėl. Prasidėjus mokslo metams, bendravome taip pat intensyviai, susitikdavome savaitgaliais ir per atostogas.
Viskas jį „vertė vemti“
Tačiau jau nuo pat rudens mane jis ėmė „dusinti“, nes nuolat viskuo skųsdavosi. Aš tiesiog džiaugiausi radusi žmogų, kuris mane tikrai vertina kaip asmenybę, kuriam nereikia alkoholio, vyriškos kompanijos, aptarinėjančios moterų figūras. Su kuriuo gali kalbėtis visomis temomis ir būti išklausyta. Kuris yra darbštus, sąžiningas, protingas, atsakingas ir mane gerbiantis. Na, atrodo, svajonių vaikinas, ar ne?
Tačiau jis iš to per didelio protingumo negalėjo viskuo džiaugtis, nes visur įžvelgdavo neigiamus dalykus. Ir ne tik kad jausdavosi dėl to nepatenkintas, bet dar ir garsiai apie tai „rėkdavo“.
Pavyzdžiui, jis labai pykdavo, jeigu aš pasakydavau, kad atsigersiu kavos, nes kava gi turi kofeino. O kai norėjau nueiti į savo mėgstamą kavinukę „Coffe Inn“ atsigerti ne kavos, o vaisinių kokteilių, jis užsispyrė neiti, nes kavinukės pavadinimas yra susijęs su kofeinu. Ir sakė, kad jeigu būtų pasauly nuostabus restoranas, kuriame kainos būtų mažos, jis neitų ten, jei jo pavadinimas, pavyzdžiui, būtų susijęs su alkoholiu, tabaku, kofeinu ir pan.
Ir tai tik vienas pavyzdys. Tokie principai lydėdavo nuolat. Kažkada man išsprūdo keiksmažodis iš lūpų. Kad jūs būtumėt matę jo žvilgsnį...
O savo feisbuko paskyroje jis nuolat kažką peikdavo – viską, ką „pilka avių banda“ giria, paskui ką bėga minia. Kaip pavyzdį galiu pateikti „Gangnam Style“ dainą. Ir aš su jo pozicija sutikau, bet kam apie tai skelbti visam pasauliui ir sakyti, kad jį „vemti verčia“? Kartais net norėdavosi pasakyti – tu vemk, o aš einu džiaugtis gyvenimu.
Norėjo būti tobulas
Tad su juo jaučiausi keistai. Jaučiausi savimi, nes galėjau dalintis tokiomis mintimis, kaip su niekuo kitu. Bet tuo pačiu jaučiausi sukaustyta, nes žinojau, kad negaliu daryti to ir to, negaliu sakyti to ir to. Ne, jis man nieko nedrausdavo, bet aš nenorėjau, kad būtų kažkuo nepatenkintas. Ir su juo aš norėdavau džiaugtis, dalintis geromis emocijomis, o jam vis kažkas negerai, vis negerai...
Be to, jis norėjo būti viskuo geresnis už mane. Jis labai gerai mokėsi, o aš ne. Abu turėjome panašų pomėgį, kuris ir man, ir jam sekėsi vienodai gerai. Jis mane lenkė daug kur, o aš jo – ne. Vienintelis dalykas – aš gražiai dainavau, o jis ne. Ir jis net kartą pasakė, kad jam nepatinka, kad aš už jį geriau dainuoju. Jis visur norėjo būti pirmas.
Kai vyras yra autoritetas, gal ir gerai. Tikrai jaučiau, kad jis mano autoritetas ir buvo gera, kad mano vaikinas yra protingas. Kai man kyla kažkokios mintys ar kažkokie klausimai, jis vos ne kaip „Vikipedija“ gali man paaiškinti. Kai jis yra tobulai mandagus ir tolerantiškas, visiškai neužmaršus. Tai atrodė puikus variantas, mes planavome, kaip po mokyklos baigimo kartu gyvensime, net apie vestuves ir vaikus kalbėjome.
Savaime suprantama ir tai, kad aš jam buvau antraeilis dalykas. Tai reiškia, kad mokslai jam buvo svarbesni už mane. Aš esu žmogus, kuriam pirmiausia rūpi šeima, o paskui – karjera. Aš įsivaizdavau, kad gali sukurti šeimą ir ji ne tik tau netrukdo tobulėti profesinėje srityje, bet tave dar ir palaiko ir tada taip gera (ir tai yra tiesa!)...
O jam atrodė kitaip – pirmiausia jis norėjo siekti karjeros, o mane nustumti šalin. Ne, jis nenorėjo skirtis, tiesiog sakė, kad jam sunku, jog mane skaudina, nes aš norėsiu praleisti su juo daug laiko, kai mes kartu gyvensime, o jis turės daug mokytis ir dėl to aš būsiu liūdna. Tad jo sąžinė buvo tokia didelė, kad jis pagalvojo net apie tai, jog mokydamasis gali mane skaudinti, kai kiti vyrai, pavyzdžiui, smurtaudami prieš savo žmonas, nesijaučia dėl nieko kalti.
Netikėtas išsiskyrimas
Ir kaip jūs manote, ar aš norėjau prarasti tokį sąžiningą vaikiną, kurį gyrė visa mano giminė? Aišku, kad ne, nes vis dėlto jis buvo geras žmogus. Tačiau kartais tas gerumas „smaugia“ ir jis ėmė mane „smaugti“ vis labiau ir labiau.
Aš norėdavau džiaugtis draugyste, o jis vis apie kažkokius skaudulius, moralinius dalykus. Galų gale, aš norėdavau išgerti vyno taurę ar skardinę sidro. Beprotiškai norėdavau. Tačiau su juo tie norai baigėsi ir alkoholio nevartoju visai. Tad norėjau to todėl, kad žinojau, jog man negalima. O juk tas, ko negalima, traukia, tiesa?
Keista, bet tuo pačiu metu ėmiau juo ne tik žavėtis, bet ir bjaurėtis. Tiesiog negalėjau suprasti, ką jam jaučiu. Mūsų santykiai ėmė vėsti, dažnai kalbėdavom apie tai, kad kartu gera, bet „negera“, nes nepadarai kažkokių dalykų, susijusių su mokslais ar kūryba (čia jau jo mintys). Ir toks nuolatinis negatyvas ėmė mane graužti iš vidaus, pavargau nuo visko, bet vis tiek buvau pasiryžusi su juo draugauti, gyventi ir tuoktis.
Galų gale išsiskyrėme. Nelabai tikėtai. Nors viskas buvo jau atvėsę, bet tikrai nemaniau, kad tą vakarą išsiskirsime tiesiog telefonu. Ir žinojau, kad jeigu išsiskirsime, tai visam laikui. Jeigu jis daro, tai daro. Tikrai nebus „labas, kaip sekasi?“ Tad kai atsisveikinome ir palinkėjome vienas kitam sėkmės, aš žinojau, kad kalbu su juo paskutinį kartą.
Prieš atsisveikinant sakiau, kad nežinau, kaip susitaikysiu su išsiskyrimu, kad man bus labai sunku ir panašiai. Tačiau pati negalėjau suprasti, kaip visi skauduliai greitai praėjo. Vos tik padėjusi telefono ragelį aš supratau: viskas, nebėra šimto problemų! Nebėra žmonių, kurie klauso kvailų dainų, nebėra ir tų, kurie eina, pasak jo, į narkotikų pavadinimais pavadintas kavinukes, nebėra tų, nuo kurių „NORISI VEMTI“!
Jis man sakė, kad iš pagarbos man labai ilgą laiką neturės merginos, aš, man atrodo, pasakiau kažką panašaus. Nes tą akimirką nieko negalėjau įsivaizduoti šalia savęs, tik jį. Bet realybė buvo kitokia. Ir kur kas gražesnė.
Prasidėjo gražioji dalis
Ir prasidėjo daug laimingesnis mano gyvenimo etapas. Atsikračiusi tobulai kultūringo, mandagaus, intelektualaus, na, tiesiog idealaus vaikino, vos po kelių dienų sutikau kitą vaikiną. Tiksliau, sutikusi buvau jį dar seniau, bet po išsiskyrimo jis sumanė mane paguosti.
Draugiškas, nuotaikingas, neteisiantis dėl ne taip pasakyto žodžio ar veiksmo – toks žmogus, su kuriuo gali būti savimi, nors anksčiau man atrodė, kad tik su tuo idealiuoju galėjau savimi būti. O klydau. Ir aš pamačiau, kad viskas gali būti labai paprasta, kad santykiais galima džiaugtis ir visur įžvelgti pozityvius dalykus, o ne tik negatyvą.
Kad visai nebūtina būti nepaprastai protingam, kad būtum šaunus žmogus. Mano meilė taip pat nevartoja alkoholio, nesibasto su draugeliais, taip pat yra labai mandagus ir pagarbus. Tačiau jis, kitaip nei anas vaikinas, nepasižymi, pavyzdžiui, dideliu kūrybingumu, raštingumu ar labai išsiskirtiniu mąstymu. Ir dėl to aš jį „nurašiau“ vos tik mums susipažinus.
Ir štai ką man davė draugystė su idealiuoju vaikinu. Aš supratau, kad jeigu žmogus žodį „tu“ parašo ne iš didžiosios raidės arba nekuria eilėraščių, neskelbia visiems, koks nūdienos pasaulis blogas ir domisi visai kitais dalykais nei aš, tai nereiškia, kad jis bus nešeimyniškas ar kvailas.
Aš galvojau, kad būti ir gyventi galėsiu tik su tokiu žmogumi, kuris bus lygiai tokios pat mąstysenos ir lygiai tiek pat arba kūrybingesnis už mane. Tačiau susidraugavusi su savo meile aš viską pamačiau kitomis akimis ir dabar žinau, kad svarbiausia, kas turi sutapti – tai interesai, o ne pomėgiai ar karjeros siekiai.
Ir be to, labai klydau manydama, kad tokių, kurie supras mane, yra mažuma. Su savo meile aš galiu lygiai taip pat dalintis visomis savo mintimis, būnu išklausyta ir suprasta, tačiau tai tiesiog nėra jo „variklis“ ir jis „neužsives“ apie tai diskutuoti valandų valandas. Lygiai taip pat jis man išsipasakoja apie tai, kas manęs gal ir netraukia. Bet tai nereiškia, kad aš to nesuprantu. O jeigu tai yra mano meilei svarbu, aš visuomet apie tai su juo pasikalbu.
Kas iš to, jeigu visa, kas tau svarbiausia – tai šeima, o kitam, nors ir koks jis puikus bebūtų, tu nesi pats svarbiausias? Dabar mano ir mano meilės interesai sutampa – pirmiausia mes norime laiką skirti vienas kitam, kartu pabūti, pasidžiaugti vienas kitu, o visa kita palauks. Vėliau jis nueis užsiimti savo pomėgiais, o aš – savo. Ir visai nesvarbu, kad tie pomėgiai skirtingi. Svarbu, kad širdys sujungtos.
Ir Jūs turite karčios santykių patirties? Gal pavyko nutraukti kankinančius ryšius? Pasidalinkite savo pasakojimu. Jūsų laiško laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia.
