Vasarą padirbėjusi užsienyje, grįžau į savo gimtąjį miestą. Ieškojau darbo virtuvėje, nes man tai patinka. Nors esu vieniša dviejų vaikų mama, vis tiek norėjau susirasti darbą. Kad tik mano mažiesiems nieko netrūktų. Mano vaikus prižiūri su mumis gyvenanti mano mama.
Siunčiau daug CV, ėjau į daug darbo pokalbių, daug bandžiausi. Bet... viskas, ką išgirsdavau, buvo „mes jums paskambinsime“. Mes visi žinome, kad darbdaviai po tokių žodžių niekada nepaskambina.
Vieną dieną radau skelbimą: „Ligonių maitinimo skyriui reikalinga virėja. Darbo laikas 6:00-14:30 val., I-V. Savaitgaliai laisvi. Reikalavimai – ne mažesnė nei 1 metų patirtis, virėjo specialybės diplomas/pažymėjimas.“
Galvojau, gal ir neblogai. Juk maitinimo sektoriuje dirbu 10 metų, darbo laikas geras, o dar ir savaitgaliai laisvi.
Paskambinau. Susitarėme dėl pokalbio. Atėjau. Pasikalbėjome. Ir viskas pasikeitė. Pasirodo, kad laikas bus visai kitas – darbo dienomis ir net savaitgaliais turėsiu dirbti, o kartais ir iki vėlaus vakaro.
Aš pasipriešinau: „Bet skelbime tai visai kitaip parašyta.“
„Skelbimas yra skelbimas“, – atsakė man.
Bet neturėjau iš ko rinktis, tad nusprendžiau pabandyti. Buvo įdomu, kaip verda gyvenimas ligoninės virtuvėje, nes dažniausiai dirbau kavinėse.
O viskas labai paprasta. Kad išgyventų, moterys vagia produktus iš darbo. Kas batonus, kas dešras, kas pieną ar varškę... Nes juk už mažiau nei minimumą neišgyvensi.
Nėra įrankių virėjoms – moterys nešasi peilius iš namų, ligoninė jų nemaitina, virtuvės įranga sena ir niekas naujai pinigų neturi. Nors valdžia važinėja prabangiomis mašinomis...
Toks ir gyvenimas toje ligoninėje.
