Susirinko daug keleivių, visas būrys lipome vidun. Norėjau jį palydėt iki vietos, nes tėtė po akies operacijos, sunkiau mato, tačiau žmonių buvo tiršta, todėl paprašiau tą padaryti netoli ėjusios merginos. Atsistojau perone prie lango ir laukiau. Ačiū jai labai, padėjo ir grįžo atgal į savo vietą.
Ir čia prasidėjo nuotykiai! Tėvukui besėdant, priėjo kažkokia maždaug 60 metų ciocia blondinė su taše ir išvarė jį. Tėtė taip ir liko stovėti, visos vietos užimtos... Šalia jo sėdėję 2 studentai – mergina ir vaikinas – nei domėjosi, nei bandė pagelbėt.
Bijojau lipt, kad nenuvežtų į Šiaulius. Kadangi vieta priekyje, šalia mašinisto kabina, o ten dvi uniformuotos moteriškės kuičiasi. Apsidžiaugiau ir mandagiai paprašiau padėt, tačiau jos tik žvilgtelėjo ir toliau maigo telefonus – nei pažado, nei atsako.
Luktelėjau, vėl nubėgau prie vagono lango. Stovi pasimetęs, niekas neprieina. Tik kai dar kartą jau įsakmiai pareikalavau, kad palydovės išspręstų problemą, viena pakėlė iš svetimos vietos akiplėšą blondinę ir mostu nusiuntė ją galan...
Į ką mes virstame ir ko priauginome, jei net nebandome padėt senoliui, kurį išvaro iš jo vietos?
Norėčiau paklaust bent jau tų studentų, ko gero, iš Šiaulių ir tų palydovių – kur paprastas žmogiškumas, gal pagaliau atgimkime? Nuotraukos neturiu, drebėjo rankos ir ne tas rūpėjo...
