Šią kartą galima pavadinti supermamyčių karta, kurios už savo vaikus galėtų ir į mokyklą nueiti, ir pamokas paruošti, ir visus įmanomus darbus nudirbti, kad tik jų „pupuliukams“ nereikėtų jokio vargo ir pastangų.
Labai gaila dabartinių pedagogų. Anot supermamyčių, juk jie kalti, kad jų vaikas blogai mokosi ar kažkaip netinkamai pasielgė. Jų vaikutis niekada nebūna kaltas, nes juk supermamos turi tik supervaikus.
Pedagogas šiai dienai negali net sudrausminti vaiko, tuoj atlekia supermama ir isteriškai bando įtikinti, koks pedagogas niekam tikęs, net neįsigilinusi į tai, kas įvyko pamokos ar užsiėmimo metu. O jeigu pedagogas pakeltu balsu kažką pasakys, tada jau visiška tragedija. Tuomet keičiamas mokytojas arba nebelankomas užsiėmimas, jei tai užklasinė veikla.
O atvežti į mokyklą reikia kiek įmanoma arčiau, nepaisant saugumo kitų mokinukų atžvilgiu, nesvarbu, ar vaikui 7, ar 18 metų. Nejaugi pupuliukas pėdins 100 metrų per lietų ar šaltuką. Paskui pačios pyksta dėl susidariusių spūsčių, socialiniuose tinkluose užveda diskusijas apie tai, bet pačios nesuvokia, kad tik dėl jų pačių elgesio taip ir būna.
Supermamyčių vaikai privalo mokyts tik gerai. Pradinėse klasėse ištempia geriausiais rezultatais, nes mokytojos nebesugeba atsispirti nuolatinei kritikai, gal net pakišiukams ir rašo geriausius įvertinimus.
Bet kai išeina iš pradinių klasių, tada prasideda realus gyvenimas. Iš inkubatorių vaikai išeina į realybę, tikrą gyvenimą. Kažkodėl baigiasi puikūs rezultatai, o tada prasideda supermamyčių isterikavimas. Skraido nuo vieno pedagogo iki kito, nesuprasdamos, tiksliau nenorėdamos suprasti, kodėl jų vaikeliams rašomi blogi pažymiai.
Jaučiu didžiulę pagarbą mokytojams, auklėtojoms už begalinę kantrybę ne tik su vaikais, bet ypatingai su tėvais. Tai kas užaugs iš tų iščiustytų, išpopintų vaikų? Jie, būdami vyresnio amžiaus, nesugebės išspręsti elementarių gyvenimo problemų, jau nekalbant apie tai, kad sugebėtų priimti svarbų savarankišką sprendimą, kad ir kaip bebūtų liūdna.
O kai tos mamytės neliks? Kas tada? Žmogus, kaip žuvelė išmesta ant kranto, tik žiopčios ir nebežinos kaip gyventi, kaip elgtis.
Noriu kreiptis į mamas, kurios perdėtai rūpinasi savo atžalėlėm. Brangiosios, leiskite vaikams patiems kvėpuoti, jie puikiai tai sugeba patys. Jūs patikėkite, kokie jie gali būti savarankiški, protingi ir visko gali pasiekti patys. Nesakau, kad turim nebesirūpinti, bet leiskime jiems ištrūkti iš inkubatorių. Graudu žiūrėti, kai mokyklinukui mama riša batukus, užtraukia striukės užtrauktuką.
Mamytės, nors pusdieniui pasimatuokite pedagogo kėdę, pažiūrėkite, ką išdarinėja jūsų aukseliai, atitrūkę nuo sijono. Pasibaisėsite pačios, kokius monstriukus auginate.
Kad ir kaip tai skambėtų keistai, bet dabartinėje visuomenėje, deja, vaikai valdo tėvus.
