Atrodo, nėra apie ką čia daug ir kalbėti. Vis tik neretai iškyla klausimas – ar šiandien apskritai įmanoma atsiriboti nuo nepertraukiamo bendravimo internete (jei tai nesusiję su tiesioginiu darbu), virtualių pokalbių kambarių, socialinių tinklų bei mobiliųjų programėlių, kurių apstu mūsų išmaniuosiuose telefonuose?
Kitas iš to kylantis klausimas – ar atsiribojus nuo visų šių virtualių bendravimo priemonių gyvenimas taptų mažiau reikšmingas, būtume menkiau vertinami aplinkinių ar taptume mažiau produktyvūs bei sėkmingi?
Iškart noriu pasakyti, kad nesu kažkoks sociopatas ar nusistatęs prieš visus tuos naujus bendravimo būdus. Priešingai – visi komunikavimo kanalai tik praplečia kiekvieno mūsų galimybes pasiekti kitus ir dalintis tuo, kas mums svarbu tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime.
Taigi prieš keletą savaičių atlikau asmeninį eksperimentą.
Po kelerių metų pertraukos vėl aktyvavau savo „Facebook“ paskyrą, susikūriau naujus profilius „Twitter“, „Hi5“ ir dar keliuose socialiniuose tinkluose, į telefoną parsisiunčiau 4-5 bendravimui skirtas programėles ir... „pradėjau bendrauti“.
Įspūdis? Tikrai smagu matyti ir dalyvauti tame gausybės žmonių šurmulyje, kuris vyksta be pertraukos – nepaisant to, esi prisijungęs ar ne.
Kelias dienas iš eilės buvau tarp tų milijonų, kurie linksminasi ir susiranda „naujų draugų“. Net ir darbo metu buvau prikaustytas prie savo išmaniojo telefono, nespėdamas sekti visų vis greičiau atsirandančių raudonų įspėjimo ženklelių prie programėlių, sakančių, kad kažkas vyksta ten – virtualioje aplinkoje.
Ką jau kalbėti apie vakarus, kai kone iki pusketvirtos ryto praleisdavau vartotojiškai sekdamas net ir nežinomų žmonių paskyras ar tekstus apie kažką, kažkur, kažkada.
Po kelių dienų tokio smaginimosi ir nepaliaujamo bendravimo (nors man jo ir gyvo užtenka kiekvieną mielą darbo dieną) atėjo keistas jausmas ir suvokimas.
Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad buvimas socialiniuose tinkluose yra lengvas ir žaismingas, galiausiai vis tiek jautiesi, lyg dalyvautum internetinėje bendravimo rinkoje, kur kažkieno nuotraukos yra afišuojamos kaip kokios prekės laisvalaikio ir pramogų centruose. Patinka – spaudi vieną mygtuką („imi ir perki“), nepatinka – nespaudi („neperki“).
Supratau, kad realus bendravimas yra kur kas malonesnis (nors daugeliu atveju ir sudėtingesnis) ir suteikia daugiau psichologinio bei socialinio pasitenkinimo, nei prisirišimas prie to, kas vyksta mūsų išmaniuosiuose telefonuose ir kompiuteriuose.
Todėl visiškai be pykčio ar paniekos savo bičiuliams bei visiems „ten“ esantiems žmonėms, ištryniau bendravimui skirtas programėles iš savo telefono, uždariau savo profilius ir išjungiau „Facebook paskyrą“ (matyt, vėl kokiems septyneriems metams).
Galiausiai, darbe turėdamas laisvą minutėlę ar pietų pertrauką mėgaujuosi gyvu bendravimu su savo pašnekovais, kolegomis. Arba, nejausdamas priverstinės pareigos atsakyti ar liguisto poreikio „dalyvauti“, leidžiu sau tiesiog pailsėti.
Turiu prisipažinti, kad atsisakymas bendrauti/dalyvauti internete nesulėtino mano įprasto gyvenimo tempo, nesusiaurino artimųjų, pažįstamų žmonių rato ar kažkaip kitaip neigiamai nepaveikė mano savijautos. Tiesiog dabar turiu daugiau laiko sau ir kitiems, kai drauge dalyvaujame tikruose gyvenimo įvykiuose.
