Kai radau sėdintį naktimis pažinčių portale, susikūriau naują anketą kitu vardu. Nurodžiau, kad turiu gražų didelį namą, kad esu našlė, ir parašiau, kad ieškau vyriškio, mėgstančio darbelius sode.
Kai parašiau Romualdui, atsiliepė iš karto ir priėmė kvietimą vakarienei su sauna. Pažadėjau būti miela ir pasekti pasaką apie laimingą gyvenimą. Kviečiau atvykti penktadienio vakarą ir žadėjau nakvynę, kad po vyno taurės netektų važiuoti namo. Sakiau, kad adresą pranešiu vėliau.
Nuvykau į Turniškes, išrinkau prabangų namą su numeriu 3022A (adresas pakeistas), o šalia stovėjo sena lūšna, matyt, palikta kaip relikvija, o namo numeris buvo 3022.
Paskambinau savo draugui kaip ta pirmoji, jo seniau pažįstama, vakarienes gaminanti moteriškė ir pasakiau, kad šeštadienį kviečiu jį važiuoti į Klaipėdą, prie jūros. Atsakė, kad negali, nes penktadienį turi padėti draugui ir liks pas jį iki šeštadienio.
Atėjus tam penktadieniui, nusiunčiau iš kito telefono numerio žinutę su gatvės pavadinimu ir namo numeriu – 3022. Po sutartos 19 val. prasidėjo skambučiai ir žinutės, kad jis suka ratus apie 3022A, kad ten rūmai užtverti ir niekas jam neatidaro.
Nežinau, kodėl jis nėjo į tą lūšnelę, pažymėtą numeriu 3022 :))))), o veržėsi į svetimus namus ieškodamas tos našlės Loretos. Įdomu, ar negavo į galvą nuo rūmų šeimininko?
Tą pačią akimirką ištryniau Loretos anketą, išjungiau telefoną ir pasijutau gerai.
Po geros valandos sulaukiau Romualdo žinutės, kad pas draugą nebevažiuoja ir vyks su manimi 9 ryto į Klaipėdą, prašė, kad jį paimčiau. Nesulaukęs manęs pradėjo skambinti ir rašyti klausdamas, kas man nutiko, kodėl neatvykau pas jį ir net nepranešiau.
Parašiau jam žinutę. Nueik į biblioteką, pasiimk pasakų knygą ir paskaityk pasaką apie auksinę žuvelę. Pasirašiau „Loreta“. Nesulaukiau nė „atsiprašau“, nė „ačiū“ už skanias vakarienes, išvykas kartu, nakvynes mano namuose.
Manau, Romualdas ir toliau maitinasi pas tokias patiklias kvailes, pasakoja, kad kiekviena yra ta vienintelė išrinktoji.
Ir koks perkūnas mums, moterims, trenkia į smegenis, kad patikime tais nevykeliais, netgi pobaisiais, su bjauriais smirdinčiais protezais, vargetiškais rūbais, kad net norisi juos aprengti.
Nuo kvailumo vaistų nėra, bet tokios pamokos atveria akis, gyvenimas pradeda tekėti normalia vaga ir ateina tas vienintelis, mielas, kuriam maistas skanus tik vienuose namuose.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2016 metų lapkričio 3 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
