Neseniai teko išgyventi skaudžią netektį, mirė mano pusseserė, su kuria buvome labai artimos. Visą dieną su kitais artimiausiais šeimos nariais praleidau šarvojimo salėje, sėdėjau priekyje, o prireikus priimdavau naujai atėjusius žmones. Pirmą kartą buvau taip arti ir praleidau atsisveikinime tiek laiko, bet kadangi, kaip jau sakiau, buvom labai artimos, norėjau tinkamai išgedėti.
Šermenys buvo truputį netradicinės: nebuvo jokių giedotojų ar religinių simbolių, tiesiog grojo jos mėgstamiausia muzika ir degė daug žvakių. Bet rimtis nuo to ne mažesnė, salėje tikrai buvo jaučiamas susikaupimas. Iki vieno vyro pasirodymo.
Tikiuosi, kad jis perskaitys ir atpažins save, tada gal supras, koks nederamas buvo jo elgesys.
Visi, kaip ir dera tokiomis aplinkybėmis, laikėsi tyliai, šnibždėjosi, atsargiai varstė duris. Tik atėjęs jis garsiai paklausė: „Čia tos ir tos šarvonė? Ne? Jo? Stobal maniau, ne ten pataikysiu, čia tiek tų salių.“ Ir dar susijuokė.
Pasirodo, jis buvo pusseserės bendradarbis. Padėjo vainiką nuo kolektyvo, tada staiga apsigraibė kišenes, susirado cigaretes ir išlėkė parūkyti. Paleido duris, tos garsiai trenkėsi. Grįžo, tada dar geriau. Jam pradėjo skambėti telefonas. Į visas puses aiškindamas, kad atsiprašo, vėl išėjo trenkdamas durimis. Grįžo, o tada jau be galo.
Parūkyt, telefonas, durų trinksėjimas, telefonas, durys, parūkyt, durys, telefonas... Įsivaizduokit, kaip atrodė: aukštas, stambus, prasegtu lietpalčiu, tik ir plaikstėsi po visą salę.
Kai viena giminaitė pasipiktinusi parodė jam, kad nusiramintų, tas palinksėjo neva supratingai ir į kitą telefono skambutį atsiliepė... salėje. Nemėgindamas pritildyti balso aiškino, kad dabar atėjo atsisveikinti su kolege, dėl to „reikalai stringa“, bet tuoj pasuks tam ir anam, ir viską sutvarkys.
Tada priėjo prie karsto atsisveikinti. Sėdėjau pirmoje eilėje. Dabar galvoju, kodėl po pirmos valandos, per kurią atsisveikino visi artimiausi, neuždarėme karsto? Dabar jau galvok negalvojęs, aišku.
Jis priėjo prie pat, garsiai pasakė: „Nu ką, šaunuole, susitiksim.“ Ir nuleidęs ranką į karstą sutaršė jai plaukus. Jau keista, kai vyresnės moterys pabučiuoja lavoną ar glosto, bet čia... Plaukai, kurie turbūt buvo tvarkingai sušukuoti darbuotojų, išsidraikė ant tos pagalvės. Šiurpiausia, kad sujudėjo skalpas.
Pusseserė, dėl kurios verkiu, guli įkapėse, o jai plaukus taršo ir skalpą krutina kažkoks neandartalietis. Išeidamas jis vėl trenkė durimis – o kaip kitaip?
Ir šiurpu, ir pikta, ir nesuprantama. Kaip galima taip nesuvokti, kur esi? Negaliu. Tradiciškai ar netradiciškai viskas vyksta, bet negi reikia, kad greta sėdėtų kunigas ar stovėtų pulkas giedotojų, kad atėjęs suprastų, kur atsidūrė? Turbūt jis geras darbuotojas, nes tikrai nepaliovė tvarkyti reikalų visą valandą, kol buvo šermenyse.
Bet truputis sąmoningumo buitiniu lygmeniu nepakenktų. Norėtųsi, kad žmogus suprastų, jog nėra įmonės vakarėlyje ir negali savo mirusiai bendradarbei patąsyti plaukų. Ar gal dabar visi tokie išlaisvėję, kad čia normalu?
