Turiu draugę, su kuria dažnai bendraujame. Ji su savo vyru uždirba kur kas daugiau negu mes su vyru. Bet ji man pamokslauja, kad švaistau pinigus, o savo vyrą vadina taupiu. Nors, mano akimis, ji ne taupus, o tikrų tikriausias šykštuolis.
Nors jie gyvena name, turi santaupų, o draugės vyras vadovauja įmonei, jos gyvenimas neprimena pasakos. Ji taip pat dirba, bet negali pasimėgauti atlyginimu. Kiekvienas jos pirkinys kruopščiai apsvarstomas ir perkama tik tada, kai vyras tam pritaria. Net kosmetika ir apatiniai.
Į parduotuves jie važiuoja dažniausiai dviese, veždamiesi labai smulkų pirkinių sąrašą. Pati tokį mačiau ir buvau apakusi – ten viskas surašyta gramų tikslumu! Pavyzdžiui: „Du pakeliai varškės po 180 gramų“...
Jei draugė išvažiuoja viena, grįžusi būtinai turi pateikti vyrui kvitą ir jis studijuoja, kad, neduok Dieve, nebūtų neplanuotų pirkinių. Kartais viskas prieina iki anekdotinių situacijų. Pavyzdžiui, vieną kartą, kai svečiavomės pas juos, kažkaip kalba pasisuko žieminių batų tema. Pasigyriau, kad su nuolaida pavyko nustverti superinę porą. Lengvi, patogūs, jaukūs. Žodžiu, ne batai, o svajonė.
Draugė susidomėjo, paklausė, kur pirkau. Akivaizdu, kad būtų mielai nulėkusi į tą pačią parduotuvę. Vyras jai sako: „Tu gi pernai pirkai naujus batus. Tokie juodi ilgaauliai, odiniai. Ar jiems kas nors negerai?“
Draugė sutriko, puolė teisintis, kad vairuojant ir vaikštant nosys apsibraižė. O jis jai: „Tai juodu žymekliu patepliok!“
Šitas jo atsakymas mane tiesiog pritrėškė. Iki kokio laipsnio turi būti šykštus, kad siūlytum žmonai tokį dalyką, ir dar draugų akivaizdoje? Jie ką, elgetos? Jei kas nors būtų man pasiūlęs ką nors panašaus, būčiau atsakiusi: „Savo snukį žymekliu pasitepliok!“
Arba kai grįžau su vyru iš kelionės, pasikvietėme svečių. Rodėme kelionės nuotraukas. Vienoje jų stoviu prie degalinės laikydama vandens buteliuką. Draugės vyras puolė aiškinti, kokios degalinėse baisios kainos, negi aš ten vandenį pirkau, ar žinau, kiek vandens už tokią kainą nusipirkčiau Lietuvoje ir panašiai.
Jau norėjau klausti, ar pamatęs vandens kainą lieptų savo ištroškusiai žmonai gerti iš balutės, bet, laimei, prasidėjo diskusija apie kainas Lietuvoje ir Norvegijoje, tad vakarėlis nebuvo sugadintas.
O visai neseniai buvo dar kai kas. Žinojau, kad jis šykštus, bet kad šitaip!
Kavinėje šventėme jų poros metines. Kavinę turi pažįstami, todėl padarė nuolaidą ir draugės vyras visą vakarą gyrėsi, kaip pigiai pavyko išsisukti. Vakaras buvo puikus, maistas ir apskritai viskas patiko. Neturėjau jokių nemalonių minčių, kol atėjo laikas skirstytis.
Mes vakarienei valgėme jautienos kepsnius ir draugės vyro lėkštėje liko nebaigtas gabaliukas. Tikrai gabaliukas, gal poros degtukų dėžučių dydžio. Tai jis garsiai pareikalavo dėžutės, kad galėtų jį pasiimti. O kai pamatė mano pakeltus antakius, iškošė pro dantis: „Ką? Aš už jį sumokėjau!“
Tikrai juokinga, kai gražiai apsirengęs, nebadaujantis žmogus jaudinasi, kad nespėjo suvalgyti kąsnelio mėsos, ir reikalauja jį atiduoti.
Padavėjai paskui sustoję kampe kikeno į kumščius. Draugė buvo net raudona iš gėdos. Tik spėju, vis tiek nieko jam neišdrįso pasakyti. Nesuprantu, kaip ji jį pakenčia?
Juokingiausia, kad gyvendama su tokiu vyru draugė smerkia mano išlaidumą, bet pati išmoko sukčiauti. Pavyzdžiui, jai leista kasdienius drabužius pirkti „Humanoje“. Galų gale juk reikia kuo nors apsirengti grybaujant, tvarkant namus...
Ji „Humanoje“ ir perka, bet paskui viską suverčia į skalbinių krepšį ir neskalbia, kol slapta nenusiperka kokio naujo, nedėvėto drabužio. Tada nuplėšia etiketę ir numeta jį prie dėvėtų skudurų.
Nepatikėčiau, jei pati nebūčiau padėjusi jai taip slėpti naujos palaidinės. Vyras po tuos maišelius nesirausia, todėl nesupranta, iš kur „Humanoje“ žmonai pavyksta rasti naujų drabužių.
Aš to nepakęsčiau. Ir jei dar kada prikiš man išlaidumą, priminsiu istoriją restorane. Pinigai yra tam, kad juos leistum, ne tam, kad per prievartą kištum į save mėsą, už kurią sumokėjai, – kad tik nė centas neprapultų.
