Vaikštome į vieną labdaros valgyklą, kuri yra Vilniuje, Liepkalnio gatvėje. Pavalgyti ateina daug įvairių sluoksnių žmonių: ir benamiai, ir socialinės rizikos, ir senyvo amžiaus žmonės. Visi nori valgyti, šilumos.
Valgykla lankytojus maitina trimis pamainomis. Įstaigoje dirba apie 10 moterų. Joms padeda du vyrai. Valgykla lankytojus maitina darbo dienomis (pirmadieniais–penktadieniais) nuo 13 iki 15 valandos.
Šeštadienį nuo 14 valandos dalijami maisto produktai.
Apie šią valgyklą rašau ne šiaip sau, ne todėl, kad noriu pareklamuoti. Tiesiog, kai valgykloje nėra vadovės, darbuotojos nesiskaito su lankytojais, sakyčiau, šaukia ant jų, o kai kurių visiškai neįleidžia – gal įtaria juos esant išgėrusius.
Bandai su jomis normalia žmonių kalba kalbėti, bet taip išeina, kad jei kas nors nepatinka, gali visiškai neateiti. Ar benamius, vargšus dar laiko žmonėmis?
Kai dalijamas maistas (duona, bandelės, kruopos, miltai ir panašiai), manau, jį duoda ne tiems, kam iš tiesų reikia (nakvynės namų gyventojams, mažas pajamas gaunantiems žmonėms), o tiems, kurie turi namus, gauna geras pajamas.
Šeštadieniais būna, kad kai kurie lankytojai ateina paprašyti maisto savaitgaliui, o išgirsta, kad jokio maisto nėra. Įtariu, kad pačios darbuotojos tiek darbo dienomis po darbo, tiek šeštadieniais po maisto išdalijimo namo nešasi didžiausius krepšius.
Kodėl taip yra?
***
Labdaros ir paramos fondo „Vilties centras“, kuriam priklauso minėta valgykla, vadovas Germanas Gordejevas
paaiškino laiško autoriui abejonių sukėlusias detales.
„Vilties centras“ maitina daugiau nei 550 asmenų kiekvieną dieną. Tai yra įvairūs žmonės: gaunantys mažas pajamas senjorai, neįgalieji, benamiai, vienišos motinos, kiti asmenys, kurie patiria skurdą.
Taip pat maitinimą gauna socialinės rizikos asmenys. Kai kurie yra stipriai priklausomi nuo alkoholio, narkotinių medžiagų, kai kurie išėję iš kalėjimo – su jais dirbti ypač sunku. Tokie asmenys dažnai būna agresyvūs darbuotojų atžvilgiu – neretai prieina iki grasinimų, keiksmažodžių, net turto žalojimo.
Kai kurie asmenys reikalauja geresnio maisto arba didesnio jo kiekio. Jeigu pasakoma, kad tokios galimybės nėra, jie pradeda grasinti, kad paskleis apie mus šmeižtą, sugadins mūsų reputaciją, kitaip pakenks. Tas skamba absurdiškai – juk kalbama tik apie maistą, o grasinimai toli gražu nėra proporcingi.
Deja, žmonės, kurie ilgus metus praktikuoja itin destruktyvius gyvenimo įpročius, tikrai gali taip elgtis. Tokių žmonių nėra daug, bet mums dažnai tenka su tuo susidurti. Bet mes ir toliau ketiname padėti net tokiems asmenims, nes turime ir labai teigiamų pavyzdžių – kai tokie žmonės pradėjo siekti reabilitacijos, integravosi į visuomenę.
Yra ir kita pusė: beveik visi žmonės, kurie dirba mūsų valgykloje, – savanoriai. Mes gauname nedidelį finansavimą, turint omeny veiklos mastą. Savanoriai dirba neatlygintinai. Ar įsivaizduojate, kaip sunku dirbti tokį darbą? Senas sovietinis pastatas, šimtai žmonių per dieną, šimtai maisto porcijų, kurias reikia paruošti, dažnai – nepagrįsta agresija ir pretenzijos.
Beveik visi mūsų savanoriai patys gyvena skurdžiai, savanoriauja todėl, kad kadaise patys iš mūsų sulaukė pagalbos. Jeigu kas nors būtų pagautas vagiantis, su tokiu žmogumi būtų iš karto atsisveikinama. Tačiau daugelis mūsų savanorių patys turi teisę gauti tą paramą pagal Lietuvos Respublikos įstatymą – jie atitinka visus kriterijus (mažos pajamos, vaikai, ir kt.).
Jei kas mano, kad pagalbą gauna pasiturintys, mielai kviečiu apsilankyti mūsų valgykloje ir pagalvoti, ar pasiturintis asmuo apskritai čia lankytųsi. Be to, visus duomenis apie visus asmenis teikiame Vilniaus miesto savivaldybei, kilus abejonei, kad asmuo gauna paramą nepagrįstai, viskas greitai išsiaiškinama.
Reikia suprasti, kad esame privati iniciatyva, o ne valstybinė įstaiga. Viską, ką darome, darome dėl noro padėti žmonėms ir tai darome nuo 1997 metų.
Padėjome ir padedame ne tik maistu, bet ir įranga ligoninėms, vaikų namams, dienos centrams. Mūsų veiklą aukštai įvertino Lietuvos Respublikos prezidentė, Vilniaus miesto savivaldybė, mus palaiko Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ambasada Vilniuje, Tarptautinė moterų asociacija bei daugybė kitų juridinių ir fizinių asmenų – manau, tai daug pasako apie pasitikėjimą, kurį turime.
Jeigu šio asmens išdėstyti faktai būtų tiesa, abejoju, ar būtų toks palaikymas.
Konkrečiai dėl šito skundo – man atrodytų logiška, kad asmuo, kuris turi prieigą prie interneto, dėl tokio atvejo kreiptųsi tiesiogiai į vadovybę. Jei faktai pasitvirtintų, pradėtume aiškintis. Jei iš lankytojų išgirstame skundų dėl nemandagaus elgesio ar kitko, visada susėdame su darbuotoju ir aiškinamės situaciją. Tai, kad asmuo kreipiasi į žiniasklaidą net nepabandęs susisiekti su vadovybe, atrodo tikrai keistai“, – stebėjosi G.Gordejevas.
