Tėvai išsiskyrė, kai man tebuvo 7 metai. Teismo sprendimu likau gyventi pas tėvą. Viskas pradžioje buvo gerai: tėvas skatino mokytis, nupirko kompiuterį, kad galėčiau mokytis papildomai, pirko mokomuosius anglų kalbos diskus. Atrodo, tėvas dėjo visas pastangas, kad įgyčiau išsilavinimą. Už tai aš jam dėkinga.
Tačiau bėgant metams jis keitėsi. Vedė kitą moterį. Pradėjau vis dažniau jam neįtikti, ėmė kelti balsą, palikdavo vieną. Man tebuvo 10 metų, būdavo labai nejauku užmigti vienai namuose.
Tėvas vis dažniau vakarais su pamote išgerdavo alaus, nuo kelių skardinių perėjo prie kelių litrinių butelių. Būdavo skaudu, kai vis grįždavo išgėręs.
Prasidėjo konfliktai su pamote, tėvas ėmė kelti ranką, vėliau pradėjo grasinti peiliu, o įsigijęs šautuvą pro langą šaudė į orą. Nuolatinius barnius girdėjo kaimynai, važiavo policija, tačiau niekam nerūpėjo vaikai.
Kai pamotė ėmė kalbėti, kad tėvą palieka, jis pradėjo pjaustytis venas virtuvėje. Pasišaukdavo mane ir kamantinėdavo, aš turėjau tai stebėti. Vėliau jis pradėjo kalbėtis su nematomais žmonėmis, rėkauti, kad jis dalyvauja kare. Virtuvėje išvartydavo baldus – stalą, kėdes.
Pamotė išėjo ir paliko mane vieną. Tėvas toliau gėrė taip, kad miegodavo laiptinėje, statybų aikštelėje iškastuose grioviuose. Valgyti nieko neturėjome, valgydavau vien dribsnių košę, kartais įsidėdama cukraus, kad kiek pasikeistų skonis.
Prasidėjo baltoji karštinė – jis matė įsivaizduojamus žmones ir kad jie paėmė jo cigaretes. Turėjau bėgti miegoti pas tetą, nes jis pradėjo pulti mane ir tikrai galėjau nukentėti. Muziką leisdavo taip garsiai, kad girdėdavosi aikštelėje kitapus kelio.
Kada vėl mane užsipuolė, pabėgau miegoti į rūsį. Ten bent buvo tylu ir niekas manęs negąsdino. Vis gailėjau tėvo, niekam nesiskundžiau. Nors pamotė žinojo, kaimynai matė, nei vienas nepadėjo vaikui.
Galiausiai neištvėriau ir pabėgau pas mamą. Kai su mama atėjau susirinkti daiktų, tėvas man užsimojo trenkti kede. Laiku atsitraukusi likau sveika.
Už visą psichologinį smurtą aš negaliu jam atleisti iki šiol. Labiausiai pikta, kad niekas nepadėjo, net kai tėvo namai tapo landyne, kurioje lankėsi policija ir kur kilo gaisras.
Net tada, kai mane mama pasiėmė į kitą miestą, nei vienai institucijai nekilo klausimas: o kur dingo vaikas?
Štai taip dirba mažo miestelio institucijos. Jos padeda šeimoms, tik vėliau įvyksta aibė nelaimių, nes per savo abejingumą ir kompetencijos stoką mes turime n tokių šeimų.
Jūsų likimas – panašus į autorės? O gal esate socialinė (-is) darbuotoja (-s), kuri (-s) gali papasakoti, kodėl vaikai nesulaukia tarnybų pagalbos? Pasidalinkite savo patirtimi. Mums rašyti galite adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkelti čia.
