Trečioje dalyje buvau paminėjusi, kad senelė priklausė vienai labai žinomai slaptai tarptautinei organizacijai. Šios organizacijos pavadinimo neatskleisiu, nors ir žinau. Tačiau kam ji priklauso, pasakysiu. O priklauso ji masonams.
Kai tai supratau, pasijutau labai nejaukiai. Ir šis žinojimas pakišo koją. Tapau labai nedrąsi. Bijojau kovoti už savo teises bei kreiptis į atitinkamas tarnybas. Netikėjau, kad jos gali padėti ir apginti nuo pačių galingiausių ir turtingiausių Berlyno žmonių.
Apie tai, kokios organizacijos narė ji yra, prasitarė pati senelė. Jau pačią pirmą dieną. Pasakė: „Matai tą raštą, kabantį ant sienos? Čia parašyta, kad mūsų šeima priklauso Berlyno ložei. Matai, kas šį dokumentą pasirašė? Labai garsus žmogus, gyvenantis Niujorke. Jis yra mūsų prezidentas ir dvasinis vadovas. Štai kaip jis atrodo.“ Ir parodė, kur reikia žiūrėti.
Kitame kambaryje kabojo didelis paveikslas su jo atvaizdu. Labai įdomus paveikslas. Į kurią pusę benueisi, visur atrodo, kad jis žiūri tiesiai į tave. Turiu pasidariusi to paveikslo nuotrauką.
„O dabar, – sako, – pažiūrėk į kitą pusę.“ Kitoje pusėje kambario kabojo nuotrauka, kurioje buvo du vyrai, spaudžiantys vienas kitam ranką.
„Tai, – sako, – mano vyras su mūsų prezidentu. Jis kasmet pas jį apsilankydavo.“
Grįžusi į senelės kambarį, priėjau prie pirmiau rodyto dokumento ir pradėjau nagrinėti. Dokumentas kaip dokumentas. Viršuje užrašytas organizacijos pavadinimas, ložės pavadinimas ir jos numeris, po to išvardyti žmonės, priklausantys šiai ložei, per vidurį nupaišytas herbas, toliau kažkas parašyta angliškai ir pačioje apačioje – keli parašai, patvirtinantys dokumento originalumą.
Tuo metu, kai vyko pokalbis, jokios baimės nepajutau. Nes senelė nepasakė tiesiai šviesiai – mes esame masonai. Ji tik pasakojo apie kažkokią organizaciją, kuriai priklausė turtingi ir įtakingi Berlyno žmonės. Beje, ji taip ir pasakė – mes į savo ložę priimame tik tam tikrus, ypatingus žmones. Eiliniai žmonės pas mus patekti neturi jokios galimybės.
Tiesą pasakius, tuo metu net nesupratau – kam čia ta senelė giriasi, kad priklauso kažkokiam turtingų žmonių būreliui? Spėliojau. Gal tam, kad nuo pat pradžių suprasčiau, kokio lygio žmogų teks slaugyti, ir bučiau paslaugesnė? Bet man užteko ir to, kad ji turi fabriką ir parduotuvių. Daugiau nereikėjo nieko aiškinti.
Tik truputį vėliau, kai prasidėjo patyčios ir grasinimai, nutariau internete pasidomėti ta organizacija. Norėjau išsiaiškinti, ko ji nuolat grasina tuo savo būreliu. O pasidomėjusi supratau kodėl. Tam, kad išsigąsčiau ir nesipriešinčiau, tam, kad būčiau paklusni vergė ir nedrįsčiau skųstis ir bėgti. Ir jai pavyko. Aš iš tiesų nesipriešinau ir bijojau bėgti. Nes buvau per daug prisiskaičiusi.
Reikalas tas, kad dar prieš kelerius metus, prieš patekdama į Berlyną, domėjausi įvairiomis sąmokslo teorijomis. Man buvo įdomu, kas valdo pasaulį ir kodėl. Viena iš radikaliausių nuomonių teigė, kad pasaulį valdo masonai.
„Vikipedija“ aiškina, kad masonai – tai pasaulinė brolijos principu veikianti organizacija, kurios kilmę gaubia daugybė paslapčių. Jį sudaryta iš ložių, nedidelių žmonių grupių, kuriuos vienija gyvenama teritorija. Viena iš pagrindinių veiklos sričių yra karitatyvinis ir švietėjiškas darbas.
Radikalai teigia visai ką kita. Jie sako, kad masonai nėra jokie švietėjai, o tiesiog fanatikai, kurie dar gali būti ir pavojingi. Visai tada susipainiojau. Todėl nutariau pati pasiaiškinti.
Visus metus skaičiau įvairią literatūrą, kokią tik sugebėjau rasti. Studijavau net religinius traktatus. Peržiūrėjau visus vaizdo įrašus, kokius tik pavyko surasti šia tema. Bendravau forumuose. Ir tai, ką skaičiau, tikrai nelabai patiko.
Ir jūs dabar įsivaizduokite, kaip turėjau jaustis, supratusi, kad patekau dirbti pas pačius masonus, apie kuriuos jau anksčiau buvau susidariusi nekokią nuomonę? Aišku, nekaip. Aš realiai bijojau, kad jei pasipriešinsiu, mane gali pakišti po velėna arba kitaip sužlugdyti. Ir kiekvienas mano vietoje bijotų.
Mane, pavyzdžiui, glumino faktas, kad jie savo organizacijos prezidentą laiko Mesiju. To negana. Jie jam – prieš kelerius metus mirusiam žmogui – siuntinėja faksu laiškus su įvairiais prašymais ir norais. Ir kas keisčiausia, tuos laiškus kažkas iš tiesų priima ir atrašo atsakymus. Nejaugi pats miręs vadovas?
Pamačiusi tai, pasidomėjau ir tuo jų dvasiniu vadovu. Keista asmenybė. Visi savi jį laiko vos ne dievu. Būdamas dar gyvas, jis dalindavo pašventintą vieno dolerio kupiūrą. Kam pavykdavo ją gauti, tam buvo garantuota sėkmė ir dideli pinigai.
Senelė kartą prasitarė, kad net kai kurių šalių prezidentai lankėsi pas jį, siekdami gauti tą dolerį. Niekada nepagalvočiau, kad taip gali būti. Nejaugi ir prezidentai priklauso masonams? Beje, ir aš mačiau tą ypatingą dolerį. Ir net rankoje turėjau. Močiutė parodė. Tik gaila, nepasitaikė proga jį nufotografuoti.
Bet užtat pavyko nufotografuoti kitą dalyką – masonų nario dokumentą. Kartą senelė dėliojo senus popierius. Sėdėjau šalia ir padėjau jai. Netikėtai ji ištraukė iš krūvos į pasą panašų dokumentą. Pasidomėjau, kas tai. Ji nieko konkretaus neatsakė. Tačiau pagal viršelį ir taip supratau, kas tai yra.
Nešdama dėžę į vietą, įamžinau jį. Neturėjau piktų kėslų tą darydama. Tiesiog norėjau turėti įkaltį, jeigu reikalas būtų priėjęs iki teismų.
Nusiunčiau nuotrauką savo vyrui. Kad jei negrįžčiau, jis žinotų, ką kaltinti. Ir jums nutariau tą masonų pasą parodyti. Tiesa, paredaguotą. Bet vis tiek ne kiekvieną dieną gali nors ir tokį pamatyti. Man asmeniškai tas dokumentas primena partinį bilietą.
Aš dar labai ilgai galėčiau rašyti apie masonus, jų papročius ir gyvenimą. Tačiau bijau. Pasakysiu tik tiek, kad tarp mūsų jų yra labai daug. Ir jie yra visur. Ir tarp gydytojų, ir verslininkų, ir valdžios atstovų. Jie vieni kitus pažįsta ir jokių sprendimų nepriima, prieš tai nepasitarę vieni su kitais.
O mes, paprasti žmonės, esame tiesiog žaisliukai, su kuriais gali daryti viską, ką tik išmanai. Ir niekas niekada nieko nepakeis. Net ir labai norėdamas. Tokia jau žiauri ta mūsų realybė.
P.S. Pridedu žadėtus loterijos bilietus. Juos užbraukė slaptai organizacijai priklausanti senelė. Jie jai neatnešė milijono, nepaisant to, kad turi stebuklingą dolerį. Bet gal atneš jums?
Galbūt ir Jūs turite įdomios patirties dirbant svetur? Pasidalinkite savo pasakojimu su mumis. Jūsų laiško laukiame el. paštu bendraukime@lrytas.lt arba pasakojimą įkeliant čia.
