Visi mes svajojam turėti idealią šeimą, gražius, jaukius namus, bet man tai ir liko svajonė, kuri, žinojau, neišsipildys. Tėčio ir mamos lėbavimas, gėrimas ir smurtas prieš savo vaikus. Ką kalbėti apie kažkokią tvarką, švarą ar skanesnį kąsnelį.
Laimei, buvau ne viena, turėjau sesę ir brolį, jie buvo šiek tiek vyresni. Brolis dirbdavo, tai kartais kažko nupirkdavo pavalgyti. Spintutėje (neturėjom šaldytuvo) dešra buvo šventė.
Užrakino dienai, nes atsivedė meilužę
Kiek pamenu savo tėvus, jie vis gerdavo. Eidavo pas kaimynus, padirbdavo ir, kas svarbiausia, nusipirkdavo alkoholio, o tada pagalvodavo, ar duonos nupirkti. Vakarais dažnai ateidavo jų draugai, aišku, tokie patys. Kas baisiausia, gerdavo tam kambary, kuriame miegodavau aš ir sesė. Nebandyk prieštarauti, nes bet kada gali gauti. Taip jie gerdavo iki paryčių.
Pamenu, mokiausi 4 klasėje, buvo pietų pertrauka ir aš buvau laiminga, kad po paros, praleistos užrakintame kambaryje, gausiu maisto! O kodėl buvau uždaryta? Nes tėtis mylėjosi su kažkokia moterimi (mama pas kažką gėrė).
Taip buvo ir mamai – svetimi vyrai gulėdavo su ja. Vienas kartas įstrigo, kai grįžusi iš mokyklos netikėtai užklupau svetimą vyrą namie. Jis buvo iš padorios šeimos, neprasigėręs. Pasiūlė man 1 litą už tylą! Ar suvokiat, kaip aš jaučiausi?
Kartą į mano lovą įslinko vienas jų draugas. Man buvo apie 14 metų. Ir pradėjo graibytis, lįst. Aš jį apspardžiau ir pabėgau. Nuo to karto pradėjau skųstis aplinkiniams, mokyklos socialinei darbuotojai. Viskas nuėjo iki vaiko teisių apsaugos specialistų ir, spėkit?
Patikrino, jiems pasirodė, kad nėra nieko blogo, o už tai, kad skundžiausi, gavau atlygį – daugybę nurautų plaukų. Nuo tada pradėjau gerti, draugų buvo daug. Aišku, tokių pačių...
Kur gauti maisto?
Mama blaivi niekad nemušdavo, bet išgėrusi virsdavo žvėrimi. Iki šiol turiu randus nuo cigarečių, kurias į mane gesindavo. Ne kartą į mane paleido stiklinį alaus butelį, tyčiodavosi – mane tai žlugdydavo. Būdama 11 metų bandžiau nusižudyti, norėjau mirti. Bet, laimė, nepavyko.
Kiek naktų, praleistų tvarte ar lauke!.. Būdavo, kada jie nenorėdavo įsileisti. Nei sesės, nei brolio. Brolio dažnai net nebūdavo namie. Sykį žiemą su sese ėjau 3 km iki pažįstamų pavalgyt ir permiegot. Į mokyklą neidavau, nes visi juokdavosi, kad smirdžiu, purvina, neturiu sąsiuvinių ar pratybų. Už mokyklos nelankymą namie gaudavau pylos.
Būdavo dienų, kada tėtis negerdavo. Tada būdavo dar baisiau. Negalėdavau nieko – sėdėk namuose ramiai arba gausi. Būdama 15 metų mokėjau išsikepti bulvių ar išvirt sriubą. Sakot, lengva? Ne. Tam, kad kažką pasidarytum, reikėdavo malkų – mes neturėjom dujinės plytelės. Būdavo, su rankiniu pjūkliuku prisipjauni, suskaldai, o tada gali pasidaryt.
Pasitaikydavo dienų, kai malkų nebūdavo ir kūrendavai senus skudurus ar laikraščius, kad bent kiaušinį išsikeptum. Kiaušinio irgi ne visada gaudavai, nes paimdavo, kas geria, „zakuskei“ (užkandai – Red.) Eidavau dirbti pas žmones, laisvu laiku rinkdavau grybus, uogas, džiaugdavausi, jei žmonės duodavo pavalgyt ir dar namo įdėdavo, nes pinigus dažnai atimdavo.
Brolis jau buvo išėjęs iš namų, o paaugusi sesė susirado draugą ir išvyko, tad kentėt tekdavo vienai. Tada buvo dar sunkiau. Dabar pagalvoju, kad nelabai aš jiems rūpėjau. Jei būčiau rūpėjusi, būtų bandę ištraukti ir mane...
Už skundą talžė lyg skudurą
Praėjus kuriam laikui po skundimosi „vaikų teisėms“, buvau labai smarkiai sumušta – mėlynės ant mėlynių, skaudėjo. Dabar, galvoju, patikės manimi. Po sumušimo kitą dieną bėgau į „vaikų teises“, parodžiau ir maldavau, kad tik nebereiktų grįžt namo.
Jie, atrodo, suprato, užjautė. Prašiau, kad atvažiuotų pavakare, nes dieną tėvų dažnai nėra. Jie taip ir padarė. Ir? Vaizdas toks: tėtis sėdi kambary, rūko, mama girta miega, svetima moteris kūrena pečiuką. Prie pečiuko prišlapinta (tėtis girtas šlapindavosi į jį ar pasidėdavo kibirą).
Aš visa drebėjau. Tikėjausi, kad tai mano paskutinis matytas vaizdas šiuose namuose. Ir ką? Deja, aš klydau. Kažką surašė ir išvažiavo.
Atėjo šaukimas jiems į „vaikų teises“. Ta diena man baisiausia. Mušė gal valandą. Nesuskaičiuosiu spyrių, smūgių, daužė kaip kokį skudurą. Prikaišiojo, kad jie dėl mūsų gyvena, viską atiduoda.
Nuvažiavę atsiprašė, pažadėjo, kad to nebus ir viskas pasikeis. „Vaikų teisės“ atvažiavo dar keletą kartų ir tik kažką surašydavo ir išvažiuodavo.
Taip gyvenau iki 17 metų – smurtas, patyčios, maisto trūkumas. Užtat aš vis dažniau gerdavau kaip mano tėvai. Kartą mėnesį nepasirodžiau, o jie net nepasigedo. Aišku, mušti vis tiek gavau, neleido valgyt pasidaryt.
Buvo muštynės, policija, teismai. Baudos tėvams. Gavau teistumą, kuris baigėsi tik prieš 3 metus. Man buvo gera – alkoholyje nuskandindavau skausmą, skriausdama kitus jaučiausi tokia pat „stipri“ kaip mano tėvai... iki tos dienos.
Po motinos mirties – naujas gyvenimas
Gruodžio 12 d. grįžau namo po 4 parų, praleistų pas draugą. Tėtis rėkia: „Nėra mamos!“ Mano širdis jautė – kažkas negerai. Taip ir buvo.
Po ilgų paieškų radom su teta nuskendusias. Truputį ašarų nuriedėjo, bet nedaug. Man ausyse skambėjo jos man dažnai kartoti žodžiai: „Aš gyvybę daviau, aš ir atimsiu.“ Taip ji sakydavo, kai gesindavo cigaretes ar įkąsdavo. Nebuvo man labai baisu... Aš negaliu prisiminti gražių, šiltų akimirkų, o tik skausmą, ašaras, neviltį...
Po mamos mirties tas draugas, pas kurį buvau prieš jos mirtį, rūpinosi manimi. Jis buvo ir mano pirmoji meilė, ir geriausias draugas. Aš nežinau, kuo sužavėjau tą žmogų. Jis buvo 5 metais už mane vyresnis. Mažai gerdavo. Dirbo. O aš – apskretėlė.
Nepaisant to, jis pasiėmė mane pas save, nors draugavom apie 3 savaites. Jam buvo baisu, ką pamatė mano namuose. Jei ne mirusi mama, nežinau, kada jis būtų visa tai sužinojęs. Jis atvyko į laidotuves, tada į namus.
Tam žmogui esu dėkinga. Tik jo palaikoma baigiau reikalus su policija, pradėjau mokytis, jis mane daug ko išmokė. Buvo su manimi kantrus ir rūpestingas. Mylėjo mane. Jis išmokė, kad mergina turi būti tvarkinga, nedvokianti. Net maistą gamint pamokino. Esu be galo laiminga, kad sutikau tą žmogų. Jis man parodė kelią.
Dabar galiu didžiuotis jau ir savimi. Dabar man 24 metai. Baigiau mokyklą. Mokausi, ketinu tapti socialine darbuotoja, noriu padėti tokiems... kokia buvau aš. Turiu darbą...
O „vaikų teisėms“ nejaučiu neapykantos. Tik man gaila, kad ten išvis tokie žmonės dirba... Esu nusivylusi: jūs einat užmerktom akim, o kažkas tiki, kad jūs ateisit ir padarysit stebuklą...
Vaikai turi augti šeimoj? Ar tokioj, apie kurią papasakojau? Kada vaikas apie normalų maistą gali tik svajot? Apie mylinčius tėvus?
Atsimerkit – vaikus paimdami iš tokių šeimų, jiems duodat šansą pamatyt gyvenimą kitokį, nei jie mato. Šiltus jaukius namus. Šiltą maistą, švarią lovą, rūbus.
Dabar mano artimoje aplinkoje yra kelios šeimos, į kurias niekas nekreipia dėmesio. Aš viską padarysiu, kad tai pasikeistų. Nes man tai yra baisu.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2016 metų spalio 10 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
