O šiaip tai migracijoje nieko naujo. Kaip ir Lietuvoje: už lango ruduo, lyja lietus, stiprus vėjas verčia medžius iki žemės nusilenkti nueinančiai vasarai. Lankstosi vargšeliai, šaltas šiaurys su pasimėgavimu nurenginėja žalius apdarus. Fu, begėdis, negaliu žiūrėti į tą egzekuciją ir įsitaisau ofise. Per kaimyno tvorą nesimato to skausmingo atsisveikinimo su vasara.
Nukreipiu žvilgsnį į sieną. Čia jokio rudeninio šėlsmo, aistrų. Čia šalta ir amžina ramybė, įkalinta laikrodyje... Kolegos įdėjo baterijas, kažką pakrapštė ir jis pradėjo rodyti man ir visiems kitiems skirtą laiką. Šykštuolis tas laikrodis. Gaili pridėti vienos kitos valandėlės miegui ar darbui.
Bet nepykstu. Laikas eina savo keliu, aš – savo. Tik kas kartą slenkant pro šalį tam mano magiškam atskaitos taškui – angliškam vidurnakčiui, lyg primindamas, kas yra visa ko šeimininkas, tyliai suskamba mažasis namų Big Benas.
Vyrai įdėjo elementus ir į naminį Big Beną, kad nepramiegočiau vidurnakčio. Pripratau prie to skimbčiojimo, bet šiandien jis suskambėjo tvirčiau ir priminė, kad prasidėjo ypatingas pirmadienis – mano bobutės su šuniuku gimimo diena.
Gal ir negražu taip vadinti moterį, bet kai tai sakai be ironijos, pykčio – nematau nieko žeidžiančio. Vienas žinomas veikėjas prezidentę boba pavadino ir nei jam, nei jai nieko neatsitiko. Bet aš gal daugiau nepiktžodžiausiu ir nuo šiol kaimynę vadinsiu tiesiog ponia, kaimyne. Mes su ja bendromis jėgomis truputį apgavome neklystantį laiką ir gimtadienį atšventėme diena anksčiau – sekmadienį. Gražiai, ramiai, kukliai.
Dovana iš kelių dalių
Ponia kaimynė visą savaitę vis užklausdavo, ar ateisiu. Kai paklausiau, kelintą valandą, atsakė abstrakčiai: po pietų. Užeiti į svečius, trumpai pasėdėti, kad ir nepažįstamų žmonių kompanijoje – nieko ypatingo. Bet niekaip negalėjau nuspręsti, ką padovanoti anglei, kurios artimai nepažįstu ir nežinau, ko jai reikia. Artimam žmogui dažniausiai perki kažką praktiško, kitiems dabar dažniausiai įteiki vokelį ar dovanų čekį. O ką kaimynei?!
Kartą ji prasitarė, kad nuolat perka loterijos bilietus, nes tikisi išlošti pinigų ir grąžinti paskolą bankui. Kaip tai panašu į mūsų žmonių gyvenimą. Bet kaimynei truputį lengviau, nes ji turi neįgalumą ir jai tereikia mokėti palūkanas, kurios sudaro 200 – 300 svarų.
Ne, apie loterijos bilietą net negalvojau, nes tai labai rizikinga dovana. Jei nieko neišloš – bus lašelis neigiamų emocijų gimimo dieną. Na, o jei išloš... taip negali būti, nes mano ranka nelaiminga ir niekados nieko nesu išlošęs, tai kam skaudinti ponią kaimynę ir jos šuniuką.
Aš sugalvojau originalesnę dovaną. Ryte paprašiau jos duoti savo automobilį. Davė, net nepaklaususi, kam jo reikia. Pirmiausia nuvažiavau nupirkti gėlių, dar nupirkau vazą ir butelį gėrimo, kurį kaimynė labai mėgsta, bet labai retai perka, nes jis brangokas (0,5 litro – 15 svarų).
Po to užsukau į kolonėlę ir pripyliau į pustuštį baką degalų. Grįžęs nieko nesakiau, gėles slapta parsinešiau, nuėjau tvarkyti namų ir ruošti antrosios dovanos dalies.
Nespėjau. Nešant šiukšles kaimynė, kartu su šuniuku, prirėmė mane prie sienos. Kam to reikėjo, kam taip padarei, galiausiai susigraudino, nuoširdžiai padėkojo ir atsisveikino iki vakaro.
Keista detalė vakarėlyje
Visą dieną pro langą užmesdavau akį į pastatytą palapinę ir kuo arčiau buvo vakaras, tuo labiau norėjau, kad kas nors iškviestų į trasą. Bet kaip tyčia šį sekmadienį visi vyrai buvo namuose ir draugiškai traukė per dantį.
Tylėjau, tvarkiau suneštas ataskaitas, važtaraščius ir laukiau to neapibrėžto laiko „po pietų“.
Pagaliau žvalgas pranešė, kad pradėjo rinktis žmonės. Nors kaimynė šventė jubiliejų, šurmulio kieme nebuvo. Pro miegamojo langą viskas puikiai matėsi, tai kaip seklys žiūrėjau, kada prasidės kažkokia ceremonija, dovanų teikimas ar balius.
Nesulaukiau. Pamačiau ateinančią kaimynę, tai išėjau pasitikti. Vyrai akimirksniu kažkur dingo. Išgaravo kaip kamparas.
Tikriausiai skaitytojai tikisi kažkokių pikantiškų vakarėlio detalių, šokių, bučinių ar kažko panašaus. Deja. Prie stalo lauke buvo dvi draugės ir mūsų namo šeimininko šeima. Alkoholio nebuvo, maisto pakankamai, bet tik šalti užkandžiai. Dalis pačios daryta, kai kas pirkta. Visiems patiko mano palinkėjimas ilgai gyventi. Lietuvių kalba yra sunki, kad ją išmoktų ir perskaitytų padovanotą storą knygą, reikės gyventi daugiau nei šimtą metų.
Įstrigo keista detalė – niekas iš svečių nepadovanojo gėlių, tai mano dovanota rožių puokštė, vaza ir gėrimas, esantis vazoje, šiek tiek išsiskyrė. Jubiliatė parodė visas gautas dovanas, atvirutes. Atvirutės labai gražios, dovanėlės standartinės: rankinė, pluoštelis pinigų, priklijuotas atvirutės viduje (manau, tai pasitikėjimo ženklas), laikrodis, dar keletas smulkmenų.
Prie stalo? Jokių „būk sveikas“ ar dainų „mūsų galas geria, jūsų galas – ne“. Pakalbėjome apie šį bei tą. Kai jie kalbėjo tarpusavyje, daug ko nesupratau, bet daug dėmesio skyrė ir man – aiškiau, trumpiau paaiškindami. Jaučiausi visateisiu vakarėlio dalyviu.
Nesėdėjau iki pabaigos. Nutaikęs momentą, kai baigėsi diskusija, mandagiai atsiprašiau ir išvažiavau į aikštelę. Grįžau jau sutemus. Lauke vakarėlis buvo pasibaigęs, bet mano kaimynė su savo drauge sėdėjo virtuvėje ir pamačiusios mane pasikvietė į namą.
Pirmą kartą dalyvavau grynai angliškame gimtadienyje ir dar porą valandų sėdėjau grynai angliškos kaimynės virtuvėje. Pasirodo, per anksti išėjau, nes buvo desertas, bet man buvo paliktas gan nemažas gabalas torto. Smulkmena, bet tikrai labai maloni.
Padėjau sunešti iš lauko indus, produktus ir nukeliavau į savo biurą. Čia mano karalystė, čia mano vieta. Vyrai trasoje, namuose – mirtina tyla.
Tai – paskutinis rašinys
Tik mažasis Big Benas ir sieninis laikrodis tyliai primena apie praėjusi ir ateinantį laiką. Pabandau apibendrinti trumpą emigracijos laikotarpį, bet nenuorama Mūza pradeda glaustytis ir kišti į galvą įvairias kvailas mintis. Pagrasinu jos darbą ir poilsį, kaip ir kolegų, įsprausti į griežtą grafiką. Supyko. Pareiškė, kad tai piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, išvadino storžieviu, chamu, bejausmiu darboholiku ir išlėkė mokyti kaimynę lietuvių kalbos.
Ir ji mane paliko. Beliko ant sienos kabantis visada ramus biuro sargybinis. Su juo ir aptariu darbo temas. Jei trumpai, tai jokių kalnų nenuverčiau, žygdarbių neatlikau, tiesiog dariau tai, ką reikia. Dar vasarą gavau konkrečias pareigas, kortelę, patvirtinančią įgaliojimus ir atsakomybę. Nors pareigos skamba rimtai, bet dirbu tai, ką ir dirbau, kostiumo nenešioju, bet beveik viską tenka daryti savarankiškai.
Pripažinsiu, kai niekas nepasako, kaip ir ką daryti, tai pasitaiko ir klaidų, vienas kitas nesusipratimas, bet iš esmės sekasi neblogai. Labai reti tiesioginio direktoriaus skambučiai, o per tris mėnesius – tik vienas vizitas yra kaip patvirtinimas, kad viską darau normaliai. Na, o pats vyriausias vadovas dar nė karto nepaskambino ir neapsilankė. Jei valdžia neskambina, nesilanko – reiškia viskas gerai, nors dar daug ko reikia mokytis.
Įmonė ne tik po truputį plečiasi, bet ir atsinaujina. Pavyko susidraugauti su serviso darbuotojais. Dabar mūsų mašinas aptarnauja pirmoje eilėje, be išankstinio suderinimo. Užtenka ryte parašyti ir tuoj gaunu atsakymą: „Jokių problemų, kada reikia?“
Smulkmena , bet labai svarbi.
Buvo ir asmeninė nesėkmė. Pabandžiau savarankiškai įdarbinti keletą mašinų. Paskyrė keletą vilkikų, darbas įsilingavo, bet deja, kur ir ką turi vežti mūsų mašinos sprendžiu ne aš ir net ne mano direktorius. Nepavyko įtikinti, kad nusimato neblogos perspektyvos. Mašinas permetė į kitą darbą.
Vasarą buvo labai rimtas autoįvykis. Mūsų vairuotojas nekaltas, bet rūpesčių daug. Įvykio vietoje buvau po poros valandų, tai dar viskas buvo kaip buvę. Apie 8 valandas buvo uždarytas kelias ir visa tą laiką buvau įvykio vietoje.
Daugiau kažko ypatingo nebuvo. Kasdienė transporto rutina. Prieš savaitė pradėjo dirbti dvi naujos mašinos, dar keturios laukia savo eilės. Po žingsnelį, bet į priekį.
Įsijautęs į darbinę diskusiją su kabančiu ant sienos laikrodžiu nepastebėjau, bet išgirdau, kaip su trenksmu sugrįžo Mūza. Paleido debesį įvairiausių minčių, pareiškė, kad kaimynė yra beviltiška mokinė ir besimokydama lietuvių kalbos pergyvens mus visus sudėjus. Dar kažką nepatenkinta sumurmėjo, įsitaisė ant palangės, papūtė lūpas ir įsmeigė smerkiantį žvilgsnį į ūgtelėjusią žolę.
Dingtelėjo mintis, kas ką mokė: ji kaimynę lietuvių kalbos, ar kaimynė ją – daržininkystės.
Kas supras tas moteris, o gal ir nereikia stengtis jų suprasti, manau, reikia jas tiesiog mylėti. Atlaidžiai žiūrėdamas į Mūzą pamačiau ne tik vešlią žolę, bet ir kad jau prašvito. Išjungiu kompiuterį, nulenkiu monitorių ir su nauju sunkiu pirmadienio rytu pasveikina mūsų linksmasis nykštukas įsitaisęs ant stalo. Jis visada šypsosi, na, o jo šypsena sako – nesvarbu koks rytas, juk kiekvienas rytas tiesiog nuostabus.
Dedu paskutinį tašką emigranto dienoraštyje ir susimąstau, kas įkvėpė šiam rašiniui. Pasipūtėlė Mūza? Ant sienos kabantis sargybinis? Miela kaimynė? Linksmasis nykštukas ar už lango vis labiau įsigalintis ruduo? Tikriausiai ruduo todėl, kad aš rudenį labai myliu, nes esu rudenį gimęs...
