Ši draugė – buvo mano bendraklasė. Niekada nebuvome pačios geriausios draugės, bet karts nuo karto pasikalbėdavome. Baigus mokyklą mūsų keliai išsiskyrė, aš išvykau mokytis svetur, o ji pasiliko Vilniuje.
Retkarčiais feisbuke paklausdavome viena kitos, kaip einasi, kaip gyvenimas klostosi. Jau tuomet ji mėgo dalintis savo laukinių nuotykių, vakarėlių nuotraukomis, papasakodavo man apie naują vaikiną, apie neseniai buvusią kelionę.
Tuo metu aš labai stropiai mokiausi, kad pasiekčiau pačius aukščiausius rezultatus ir gerai baigčiau universitetą. Jame susipažinau su kitu studentu iš Lietuvos, kukliu ir santūriu vaikinu. Pradraugavome paskutinius porą studijų metų, kol baigę studijas nusprendėme sugrįžti į Lietuvą ir susituokti.
Lietuvoje susikūrėme namus. Su vyru gyvenome įprastą gyvenimą: darbas, namai, kelis kartus per mėnesį išeidavome į kiną ar restoraną. Pinigų niekada neturėjome per daug, tačiau nebadavome, mokesčius taip pat susimokėdavome laiku. Tuo metu mano bičiulė demonstruodavo akinančią šypseną, kadrus iš Madagaskaro, Balio, Dubajaus, naujus batelius ir žiedus.
Vieną dieną netikėtai susitikome mieste, išsikalbėjome ir susitarėme pagaliau susitikti mergaitiškam vakarui, paplepėti prie taurės vyno.
Jau kitą vakarą buvau pakviesta į jos butą, jei jį galima taip pavadinti. Turiu pripažinti, tokios prabangos nebuvau gyvenime mačiusi. Stilingas interjeras, brangūs baldai, daug erdvės, milžiniška terasa... Man net užgniaužė kvapą. Gerdamos vyną plepėjome apie mano šeimą, nuotykius užsienyje, kol kalba pasisuko apie ją pačią.
Sukaupiau savo drąsą ir paklausiau jos, iš kur tie pinigai? Iš kur ta prabanga? Juk buvome bendraklasės, vis galvodavau, kodėl taip pasisekė jai, o ne man?
Tada ir išaiškėjo jos paslaptis. Pasirodo, dar studijų metais ji pradėjo dirbti palydove. Nemažai apgirtusi draugė man išklojo visą savo istoriją. Apie turtingus klientus, kurie negaili pinigų, dovanoja brangiausias dovanas, o lovoje ją prievartauja, muša ir žemina. Apie du abortus, kuriuos teko pasidaryti po „darbo“ su klientais. Išgirdau istorijų apie vakarėlius jachtose ir suglebusius, pasenusius turtuolių kūnus, kuriuos reikia dievinti, jei nori gauti atlygį.
„Viskas turi savo kainą“, – pasakė man bičiulė, lyg pateisindama save, kad viskas jos namuose uždirbta miegant su vedusiais vyrais. Nors ji ir stengėsi atrodyti laiminga, iš jos akių aiškiai supratau, kad tai nėra tiesa.
Tą akimirką mane supykino, supratau, kad visus tuos metus pavydėjau iliuzijos, blizgučių, kurie nieko neverti ir kurie tik vaizduoja laimę.
Turbūt geriau turėti mažą butą, nupirktą už banko pinigus, nei maudytis šampane ir ikruose, kuomet lovoje tavęs laukia vyras, žiūrintis į tave kaip į prekę.
