Man tikrai labai gaila po dėdės ratais žuvusios mažytės mergaitės. Baisiausia, kad dabar valdžia yra pasišovusi naikinti vaikų globos namus. Visais įmanomais būdais vengiama paimti vaiką iš nesaugios aplinkos, ieškoma jam globėjų artimiausioje aplinkoje – vaikai lengva ranka atiduodami globoti tetoms, seserims, močiutėms... taip esą sumažinamas stresas, kad vaikai nebūtų išplėšti iš šeimos ir turėtų galimybę bendrauti su artimaisiais.
Bet čia – tik gražūs žodžiai. Kas niekada negyveno geriančių žmonių šeimoje, tas nesuvokia, kokias kančias tenka iškentėti vaikams. Kai mane ir sesutes paėmė iš šeimos, tai buvo laimingiausia mūsų gyvenimo diena. Žiauru? Taip, žiauru, bet užtat teisinga.
Esu baigusi gimnaziją, turiu specialybę, dirbu ir pati jau turiu dukrą. O jei būčiau likusi pas tėvus, tikriausiai taip pat jau būčiau negyva. Arba būčiau nusivalkiojusi, prasigėrusi, nes neturėčiau net supratimo, kad galima kitaip.
Ne kartą esu per televiziją girdėjusi, kaip aukštas pareigas užimančios socialinės moterys kalba apie tai, kaip svarbu vaikui augti šeimoje, kad kokia ta mama bebūtų, ji vis tiek yra mama, o vaikui mamos reikia... Girdint tokias kalbas noriu atsakyti: „Ar jūs bent suvokiat, ką kalbat?“
Nesaugu nei namie, nei lauke
Mane paėmė, kai man buvo 9 metai. Gyvenome vienkiemyje: mama, mamos sesuo, aš, dvi jaunesnės sesutės ir seneliai.
Suaugę gėrė visi, niekas nedirbo, už mus gaudavo pašalpas. Tą pačią dieną, kai gaudavo pinigus, prasidėdavo balius. Mama ir jos sesuo nueidavo iki parduotuvės, grįždavo su daugiau bambalių nei visada, dažnai parsivesdavo su savimi kitus girtuoklius, vyrų.
Kad nesimaišytume po kojomis ir neprašytume valgyti, nes maistą pirkdavo labai retai, mus su sesutėmis išvarydavo į lauką. Nesvarbu, koks oras. Esame išvarytos ir per lietų, ir šlapdribą. Prie durų sėdėti buvo nesaugu, bet kada galėjo išeiti kas nors ir įspirti ar aprėkti.
Miegoti grįždavome į namus tik sutemus, niekas mūsų nekviesdavo. Įsitikindavom, kad suaugę visi miega, nes jei pasimaišysi girtam, galėjai gauti.
Vieną kartą girtas mamos kavalierius davė man į galvą tuščiu buteliu, kad net prakirto. Atsimenu, kaip klykiau, per veidą varvėjo kraujas, bet mama buvo kominė ir net nepakėlė galvos, miegojo prie stalo. Teta dar buvo tik apygirtė, todėl prispaudė skudurą, kad nustotų bėgti kraujas. Apie jokias greitąsias ir ligonines niekas nekalbėjo, nors buvo gili žaizda.
Mokykloje tapo atstumtąja
Jei mums pasisekdavo ir visi suaugę miegodavo, mes galėdavome rasti ant stalo kokio nors maisto. Labiausiai pasisekdavo, jei rasdavom daktariškos dešros, kurios šiaip niekas mums nepirkdavo. Ji buvo mums tokia skani, kad kimšdavom net nekramtydamos. Kokia buvo šventė, kai vieną kartą radom sausainių pakelį. Jauniausia sesutė valgydama net apsiverkė.
Drabužių ar žaislų mums taip pat niekas nepirkdavo. Rengdavomės iš labdaros, bet jei pasitaikydavo koks geresnis, mama iškart žinojo, kam jį parduoti, o už pinigus pirkdavo bambalį. Eidavau į mokyklą nesipraususi, pati negalėjau užsivirinti ant plytos vandens ir apsiprausti, o kitiems nerūpėjo. Nenuostabu, kad mane vadino smirdale.
Pirmoje klasėje vaikai mane sumušė, nes pradėjau vagiliauti. Būdavau tokia alkana, kad per pertraukas pasižiūrėdavau, kas ką atsinešė, ir lįsdavau į svetimas kuprines. Vienas berniukas pamatė, kaip traukiu iš jo kišenės centus, pasakė kitiems... tada gavau ir dar pradėjo vadinti debile.
Mokykloje su manim nebendravo ir todėl, kad smirdėjau šlapimu. Vidurinė sesutė, kurią girta mama dar mažą trenkė į sieną, naktimis šlapinosi į lovą, o mes miegojom kartu.
Kartais naktį keldavausi ir ieškodavau kokio nors skuduro pasitiesti. Kai neturėdavom malkų, šlapioje lovoje būdavo labai šalta. Miegodavau su drabužiais, todėl paskui visą dieną ir vaikščiodavau dvokdama. Gyvenom nesibaigiančiame košmare.
Padėka už kitą gyvenimą
Dienos, kai mus paėmė, gerai neprisimenu. Užtat liko kiti dalykai. Pirmą kartą gyvenime pamačiau švarią patalynę. Ji buvo tokia, kad net bijojau lipti į lovą ir joje išsitiesti. Vis atrodė – ateis kažkas ir išvarys.
Švarūs indai. Maistas. Prisimenu ir tą jausmą, kada gali tiesiog pavalgyti. Ne ieškoti, kas liko nuo girtų, ne vagiliauti iš svetimų kuprinių, o atsisėsti prie stalo ir pavalgyti.
Dešrelių, sriubos, šiltos bulvių košės, grikių košės, kakavos... Pirmo prakąsto kotleto skonis. Ilgiausiai negalėjom atsivalgyti sausainių.
Ilgai stebino įprasti dalykai – šiltas vanduo iš krano, švarūs, gražūs drabužiai. Žaislai. Net nutrintas, mažesnių vaikų nutampytas pliušinis meškiukas man buvo gražus.
Esu laiminga, kad turėjau progą pamatyti kitokį gyvenimą, o ne tą, kurį gavau. Ir gal neaugau meilės apsupta, bet užaugau žmogumi. Apskritai bent jau turėjau progą užaugti.
Todėl man labai skaudu, kai girdžiu ar skaitau apie kitus vaikus, augančius asocialiose šeimose. Pabuskit, valdžios atstovai, atmerkit pagaliau akis – tai ne gyvenimas, o nesibaigiantis pragaras. Neimdami į globos namus, jūs kasdien verčiate vaikus ir toliau gyventi tame pragare, kuriame net dienos patys neištvertumėt.
