Kadangi savo aplinkoje nemačiau panašių į save žmonių, buvau tvirtai įsitikinusi, kad esu tokia vos ne vienintelė pasaulyje. Tokia, kuri taip tobulai sugeba manipuliuoti kitų jausmais ir jų gyvenimais. Gal būčiau ir numirusi taip kvailai įsitikinusi, jeigu gyvenimas nebūtų įrodęs priešingai.
Pasirodo, pasaulyje vis dėlto yra ir geresnių už mane psichologų ir manipuliatorių. Ir man su jais šiemet teko garbė susitikti. Tas susitikimas vos nepavirto tikra tragedija. Manęs vos nepasodino į kalėjimą. Ne Lietuvoje. Vokietijoje. O prasidėjo viskas tikrai nekaltai – nuo paprasto darbo pasiūlymo.
Visai nepaprasta močiutė
Gegužės pabaigoje pažįstama pasiūlė man važiuoti į Vokietiją ir padirbėti kelis mėnesius slauge. Darbas, sprendžiant iš jos žodžių, buvo nesunkus. Reikėjo padėti prižiūrėti vaikštančią ir viso proto 90-metę močiutę, kuri gyveno pačiame Vakarų Berlyno centre.
Mane sudomino šis darbo pasiūlymas. Labai jau patraukliai skambėjo tas legalus įsidarbinimas, orumo nežeminantis atlyginimas, apmokama kelione iki darbo vietos, Berlyno centras, atskiras kambarys, išeiginės, internetas bei sudėtingos priežiūros nereikalaujanti senelė.
Todėl ilgai negalvojusi susisiekiau su darbdaviais ir, nepajutusi jokios apgaulės, tuojau pat ramia širdimi išvažiavau iš namų.
Savo darbo vietą pasiekiau maždaug vidurnaktį. Į butą mane įsileido kita slaugė, tuo metu dirbusi tuose namuose. Patekusi į vidų pasijutau nejaukiai. Pasirodo, Berlyno centre gyveno ne šiaip sau močiutė. Ten gyveno labai turtinga močiutė.
Antikvariniai baldai, paveikslai, brangus remontas išgąsdino taip, kad norėjosi tiesiog apsisukti ir sprukti kur akys veda. Bet kur tu nubėgsi naktį? Niekur. Tad teko pasilikti ir pernakvoti.
Tą naktį taip ir nesumerkiau akių. Užmigti neleido „gauruotos“ mintys. Man vaidenosi sąmokslai, banditai, prievartautojai ir prekiautojai žmonių organais. Atrodė, kad patekau į spąstus. Man buvo nesuprantama, kodėl tokie turtingi žmonės tokiu neįprastu būdu ieško sau slaugės.
Užliūliavo gražiomis kalbomis
Prašvitus įtampa truputį nuslūgo. Pamačiau senelę ir apsidžiaugiau, kad ji iš tiesų egzistuoja ir jai iš tiesų reikia pagalbos. Bet kai sužinojau kokios, – vos nenualpau.
Senelei reikėjo ne šiaip sau slaugės. Jai reikėjo ir slaugės, ir slaugytojos, ir tarnaitės, ir virėjos, ir ūkvedės – vienu metu, viename asmenyje. O aš niekada nedirbau panašaus pobūdžio darbo. Ypač pasiturinčiose šeimose, kuriose galioja atskiros taisyklės.
Nemoku aš nei serviruoti stalo, nei patarnauti prie jo. Nežinau, kaip teisingai elgtis su svečiais. Neįsivaizduoju, kaip reikia teisingai vesti namų ūkį. Ir juo labiau nesu profesionali virėja. Taip ir pasakiau tai senelei.
„Atsiprašau, – sakau, – bet greičiausiai įvyko kažkoks žiaurus nesusipratimas. Aš visiškai jums netinku ir noriu važiuoti namo.“
Niekas manęs namo neišleido. Buvau nuraminta, užliūliuota gražiomis kalbomis ir prišnekinta pasilikti. Tą pačią dieną senelę aplankė ir jos dukra. Su ja mes aptarėme mano įdarbinimo sąlygas. Ji sakė, kad po bandomojo laikotarpio, kuris tęsis savaitę, ji mane įdarbins legaliai, o iki tol teks padirbėti be sutarties.
Tam, kad įdarbinimas įvyktų greičiau, ji paprašė manęs jai duoti savo pasą. Neva ji per tą bandomąjį laikotarpį sutvarkys visus reikiamus dokumentus ir man liks tik pasirašyti.
Tokia idėja man nepatiko. Nesiruošiau niekam duoti savo paso. Dukra truputi pyktelėjo, bet greitai susitvardė nutarusi, kad jai kol kas tiks ir mano paso kopija. Šį kartą su jos pasiūlymu sutikau. Daviau tą paso kopiją. Turėjau tokią pasidariusi dar namuose.
Kvailumo nėra, proto – irgi
Po to pokalbio ir prasidėjo mano mokymas. Slaugė, kurią turėjau pakeisti, pirmiausia nuvedė mane į parduotuvę ir parodė, kokius produktus reikia ten pirkti. Juos įamžinau savo telefonu tam, kad, neduok Dieve, nepamirščiau.
Po to mes nuėjome iki klinikos, kurioje dirbo senelę prižiūrintis šeimos gydytojas. Jis kiekvieną mėnesį išrašo jai receptus vaistams. Man reikia tuos receptus pasiimti ir nukeliavus į vaistinę paimti vaistus. Parodė, kur yra ir ta vaistinė.
Paskui nužygiavome iki parduotuvės, prekiaujančios loterijos bilietais. Pasirodo, Berlyno močiutė yra azartinių lošimų mėgėja. Kas savaitę loterijos bilietams ji išleidžia maždaug apie 100 eurų. Man reikia jos užpildytus bilietus nunešti iki tos parduotuvės tam, kad juos ten užregistruotų, o vėliau, po žaidimo, ten pat juos patikrinti.
Iš pradžių pagalvojau – kokia kvaila senelė. Patiki man savo loterijos bilietus. Galiu gi pabėgti su tais jos laimėjimais. Bet ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Nieko tu, žmogau, neapgausi. Kitam atsiimti laimėjimo nėra jokios galimybės, nes visi bilietai parduotuvėje registruojami iškart senelės vardu. Ir laimėjimą gali atsiimti tik ji.
Taip. Kvailumo čia nerasta. Tačiau proto – irgi. Būti turtingam ir drauge tikėtis laimėti kažkokią loteriją gali tik visiškas idiotas.
Taigi pirma darbo dalis nepasirodė sudėtinga ir bauginanti. Iki visų reikalingų objektų niekur važiuoti nereikėjo. Visi jie yra visai šalia močiutės namų. Išeini iš buto į lauką, pasuki į kairę, paeini kelis žingsnius ir še tau maisto parduotuvė. Pasuki į dešinę, paeini kelius žingsnius ir še tau loterijomis prekiaujanti parduotuvė. Pereini gatvę, palipi laiptais iki trečio aukšto ir atsiduri pas šeimos gydytoją. Nulipi aukštu žemiau ir patenki į vaistinę.
Sustiprinta kontrolė virtuvėje
Antra darbo dalis jau buvo sudėtingesnė. Čia jau reikėjo susikaupti. Grįžusios iš lauko mes nuėjome tiesiai į virtuvę. Ji buvo padalyta į dvi dalis. Joje stovėjo keli šaldytuvai, dvi elektrines viryklės ir dvi indaplovės.
Man reikėjo įsidėmėti, kokie maisto produktai kuriuose šaldytuvuose laikomi, kokiuose puoduose ir ant kokių viryklių gaminami. Išvirus reikėjo atsiminti, į kokias lėkštes pagamintą maistą galima išdėlioti ir kokiais būtent įrankiais tą padaryti.
O galiausiai – jokiu būdu nepamiršti, į kokią indaplovę darbo pabaigoje visus nešvarius indus reikia sukrauti. Vaje, kiek reikalavimų. Išklausiusi instruktažą nustebau. Ir kaip viską įsiminti?! Neįsivaizduoju!
Paklausiau, kas atsitiks, jeigu netyčiai suklysiu? Man buvo atsakyta: „Nebijok, nesuklysi. Virtuvėje gaminant maistą niekada neliksi viena. Tavo darbą nuolat stebės pati senelė, aiškindama, ką ir kaip turi daryti.“
Tokia sustiprinta kontrolė nepasirodė gąsdinanti. Atvirkščiai, net patiko. Atrodė visai smagu, kad neliksiu viena, kad kažkas sėdės ir stebės mano darbą. Vargšele. Kad aš tada būčiau žinojusi, ką visa tai reiškia...
Po trumpos ekskursijos po virtuvę mes priėjome prie dokumentų. Man parodė sąsiuvinius, į kuriuos buvo surašyti visi šaldytuvuose ir ne tik juose sudėti maisto produktai su pažymėtu galiojimo laiku. Tą sąrašą man reikėjo įsiminti kone mintinai, kad senelei pasidomėjus, ko turime, aš tuojau pat galėčiau atsakyti ir nurodyti, koks to produkto galiojimo laikas. Sąsiuvinių pildymas įtrauktas į mano pareigas.
Ir ne tik šių sąsiuvinių pildymas, bet ir kitokių, kuriuose turėjau fiksuoti visas savo pajamas ir išlaidas. Savaitės pradžioje man bus duodami pinigai, kuriais atsiskaitysiu parduotuvėse, o savaitės pabaigoje reikės surašyti visas išlaidas ir jas pagrįsti.
Kita pamoka buvo stalo serviravimas. Čia abrakadabra buvo ne ką mažesnė nei virtuvėje. Pirmiausia reikėjo išmokti gražiai susukti servetėles. Po to įsidėmėti, kokiam patiekalui kokia lėkštė ir įrankiai yra skirti ir kaip juos teisingai išdėlioti.
Paskui mokėmės patarnauti prie stalo. Reikėjo žinoti, iš kurios pusės prie valgančiojo prieiti, kada prieiti, kaip jį užkalbinti valgymo metu, kada nešvarią lėkštę nuo stalo patraukti, kada padėti naują, kada pasiūlyti kavą su pyragaičiais ir dar daug ką.
Neįprastas ryto ritualas
Nuo per vieną dieną gautos informacijos pasidarė net bloga. Bet dar reikėjo susipažinti ir su pačios senelės slauga. O ji buvo tokia.
Senelė atsikelia 7 valandą ryto. Tuo metu prie jos lovos turi stovėti speciali kėdutė, į kurią senelė atlieka gamtinius reikalus. Taip ji daro ne todėl, kad negali vaikščioti, o todėl, kad tingi nueiti iki tualeto. Ryte išneši tą kėdę ir pasiruoši maudynėms. Ne vonioje. Lovoje. Nes į vonią praustis senelė irgi tingi eiti.
Taigi, atsineši dubenį su vandeniu ir po truputį nuvalai visą jos kūną. Senelė tik guli sau išsižergusi ant rankšluosčių ir tu ją visur prausi. Net ir intymias vietas. Po maudynių padedi apsirengti. Po to išplauni akis specialiu skysčiu. Įlašini į jas lašiukų. Pamatuoji cukraus kiekį kraujyje (senelė serga diabetu). Pamatuoji ir kraujo spaudimą. Viską užsirašai į sąsiuvinį ir sušukuoji senelei plaukus.
Ne bet kaip sušukuoji. Padarai šukuoseną. Po to ištepi kremu veidą, įjungi televizorių ir bėgi serviruoti stalą pusryčiams. Grįžusi atgal į miegamąjį suleidi insuliną, sugirdai vaistus ir palydi iki stalo. Po pusryčių senelė truputį ilsisi, o tu tvarkaisi.
Maždaug po valandos senelė eina į virtuvę stebėti, kaip gaminami pietūs. Pietų ji niekada nevalgo viena. Kartu su ja kiekvieną dieną pietauja ir jos dukra. Todėl maisto reikia pagaminti įvairaus ir daug. Po stebėjimo, kaip gaminamas valgis, senelė ilsisi. Kol ji tai daro, turi nulėkti į parduotuvę. Grįžusi puoli serviruoti pietums stalą, tikrini senelei cukraus kiekį kraujyje, sugirdai vaistus, suleidi insuliną.
Po pietų palydi senelės dukrą iki durų, po to, nesutvarkiusi pietų stalo, palydi senelę į jos kambarį ir pradedi linksminti. Žaidi su ja kortomis, dainuoji, šoki, pasakoji istorijas arba anekdotus tol, kol ji pavargsta ir prigula pietų miego.
Abrakadabra sukasi ratu
Kol ji miega, tyliai, netriukšmaudama sutvarkai pietų stalą, suplauni indus ir sumeti skalbinius į skalbimo mašiną. Paskui išdžiovintus drabužius išlygini specialia lyginimo mašina ir sudėlioji į spintą. Skalbti ir lyginti reikia kiekvieną dieną. Per parą prisikaupia ir rankšluosčių, ir staltiesių, ir įvairių drabužių, kuriuos močiutė keičia kasdien.
Prieš vakarienę abrakadabra kartojasi. Serviruoji stalą, pamatuoji cukrų, sugirdai vaistus, suleidi insuliną, pamaitini, palydi iki miegamojo ir sutvarkai stalą. Apie tai, ką senelė valgo vakarienei ir pusryčiams, papasakosiu kitą kartą. Po vakarienės kartu su senele žiūri televizorių, po to 8 valandą vakaro ruošiesi miegui.
Pirmiausia palydi senelę iki tualeto. Ten jai padarai klizmą, nes kitaip jai nepavyksta išsituštinti. Išplauni apatinę kūno dalį. Grįžti kartu su ja iki lovos.
Suneši ir ant naktinio staliuko sukrauni krūvą daiktų. Saldainius, sausainius, cukrų, sultis, buteliuką mineralinio vandens, įvairių servetėlių, nosines, kremą, tepaliukus nuo alergijos, tabletes, kraujo spaudimo matavimo aparatą, cukraus kiekio kraujyje matavimo apartą, šiltas kojines, kelnaites, įklotus, veidroduką ir deguonies aparatą.
Pamatuoji senelei spaudimą, cukrų, suleidi insuliną, sugirdai vaistus, duodi pakvėpuoti deguonies. Kol jį kvėpuoja, pusvalandį masažuoji kojas. Padedi persirengti naktiniais marškinėliais ir 11 valandą vakaro palinki labos nakties.
Naktį ramiai nemiegi. Senelę kankina nemiga ir ji pradeda dejuoti. Atsikeli, pasiteirauji, kas atsitiko. Jeigu nieko rimta, nuramini ir eini miegoti toliau. Ir taip diena po dienos. Su tam tikrais nežymiais pasikeitimais. Kurie įvyksta, kai ateina svečiai, gydytojai, masažuotojai, kirpėja, manikiūrininkė ir pedikiūrininkė.
Pamačius, koks darbo krūvis manęs laukė, kyla logiškas klausimas: kodėl aš iškart nepabėgau iš to pragaro? Todėl, kad negalėjau. Bet apie tai – kitą kartą. Nepražiopsokite tęsinio ir išgirsite tai, ko dar nesate girdėję.
