Oi, atleiskite. Aš čia netyčia taip pasakiau. Aš kaip anglas per referendumą riktelėjau, kad galime būti savarankiški, ir išsigandau to savarankiškumo. Mielos moterys, labai atsiprašau, juk mes be jūsų būtume vargana šventų viengungių banda. Kad toks (bent jau morališkai) nepasijusčiau, įsitaisiau draugę.
Labai gerą, tikrą anglę. Taip puikiai šnekančią senąja, tikrąja anglų kalba, kad mažai ką suprantu, bet, manau, daugelis sutiksite, kad dažnai ir gimtąja kalba kalbančias moteris kartais labai sunku suprasti.
Kadangi mes gyvename grynai angliškame kvartale, tarp tikrų anglų, šefas paprašė palaikyti draugiškus santykius su priešais gyvenančia močiute. Kaip didžiausią laimėjimą ar paslaptį pasakė, kad ji be prašymo nupjovė mūsų kiemelyje žolę, o jis jai už tai be kvito davė net penkis svarus sterlingų (žolės labai nedaug).
Pirmomis dienomis įsisukus į naujus darbus nebuvo kada ieškoti draugystės su moteriške. Anksti keldavausi, vėlai grįždavau, o kai nereikėdavo važiuoti, kiurksodavau prie kompiuterio ir kariaudavau su įvairiomis lentelėmis.
Per darbų gausybę net nepastebėjau, kaip mūsų angliška pievelė pavirto tokiu žolės mišiniu, kad net išbadėjusi ožka neėstų.
Už žolės pjovimą suplojo 20 svarų
Vieną pavakarę susimastęs žiūrėjau į linguojančius asiūklius, žydinčias pienes ir klastingai styrančias usnis. Skaičiavau, kas pigiau, – ar kokia nors ypatinga ožka, ar močiutės nuoma.
Netikėtai už nugaros išgirdau keistą krenkštimą. Atsisukau ir pamačiau... šunį. Nedidelis, keršas, pusiau luptas, pusiau skustas. Nors jis nepanašus į ožį, bet draugiškai pasiūliau žolės iš savo kiemo. Nepatiko pasiūlymas. Įsižeidė, nemaloniu gerkliniu balsu aplojo ir nubėgo į kaimynės kiemą.
Keletą minučių iš namo sklido tas keistas, labai nemalonus, monotoniškas amsėjimas, kol pagaliau pasirodė ji – kaimynė, tiksliau, anglė močiutė su šuniuku. Netvirtas žingsnis, sudėjimas standartinis moteriškas, šviesūs plaukai, nežymus makiažas, miela angliška šypsena ir piktokas, smerkiantis žvilgsnis. Atsisėdo prie stalo savo kiemelyje ir užsirūkė.
Taip, gerbiamieji, kadangi mano šefas tinka man į sūnus, tai jam kaimynė gal ir tinka į močiutes, bet man... na, bet apie tai kiek vėliau.
Priėjau prie tvoros. Šuo aplojo, o moteriškė demonstratyviai pakreipusi galvą nužvelgė mano pievelę. „Gėda“, – rėkė jos žvilgsnis ir šuns lojimas.
Ištraukiau piniginę ir, kad ją velnias griebtų, ten tik dvidešimties svarų ir dvidešimties eurų kupiūros. Eurai mano, o svarai paimti iš įmonės kasos kanceliarinėms smulkmenoms.
Taip, be reikalo piniginės neištrauk, o jei ištraukei, tai jau ir duok. Šykštuolis pasakytų, kad žmona pinigus iškraustė. Pasipūtėlis pamojuotų kreditine kortele ir arogantiškai paklaustų, ar ponia turi sąskaitą Šveicarijos banke. O geras kaimynas duos tai, ką turi. Linktelėjau į pievelę ir pakilnojau piniginę. Šuo aplojo, moterškė priėjo. Pasiūliau savo eurus.
Iš jos žvilgsnio ir surauktų antakių supratau, kurią barikadų pusę kaimynė užėmė „Brexit“ referendume. Ištraukus anglišką pinigą, visi veido raumenys sugrįžo į ramybės būseną. Paėmė pinigus, o vietoj grąžos pasakė, kad vis tiek nupjaus tik vieną kartą.
Nesuprasi tų moterų. Vienam už penkis svarus, kitam už dvidešimt, o trečiam gal ir už aukso kalną žolės nepjautų. Padėkojau, pasijutau turtingiau atrodantis už šefą ir nuskubėjau darbuotis. Pažadėjo ir padarė, bet net nemačiau kada, tik pastebėjau, kad per langą truputį pasikeitė vaizdas.
Išmušė keršto valanda
Kurį laiką kontaktą su kaimyne palaikydavau tik per jos šunėką. Jis mane aplodavo išeinant ir pareinat namo. Kelis kartus mačiau, kaip kaimynė išvairuodavo iš garažo mažą mašiną, sėsdavo ant mini elektrinio triračio ir kažkur išvažiuodavo. Kelis kartus susitikome, pasisveikinome, bet draugauti dar nepradėjome. Jei ne nenuorama šuo, tai visai nebūčiau pastebėjęs kaimynų kiemo.
Atleiskite, aš ir vėl pakalbėsiu apie žolę, nes ji tapo ta grandine, surišusia mūsų tolesnį bendravimą. Be jos nieko nebūtų buvę.
Ir vėl atėjo diena, kai mano angliškoje pievelėje suvešėjo asiūkliai ir visa kita žolė. Stovėjau, kasiausi pakaušį ir skaičiavau, kas pigiau, – ar moteriškę pasikviesti, ar pagaliau pačiam nusipirkti žoliapjovę. Kolega traukė dūmą prie durų, o už nugaros vėl išgirdau gerai pažįstamus garsus.
Priėjo kolega, kaimynė, šuo ir visi, kad juos kur velniai, žiūrėjo į mano pievelę.
– Aš pažįstu senuką, kuris gali atnešti pigesnių cigarečių, – netikėtai tarė moterėlė žiūrėdama į mane, nors rūkė kolega.
– Ne, – nukirtau kaip kirviu, – paskui senuką su pigiomis cigaretėmis anksčiau ar vėliau ateis dėdė su antrankiais. Jei norite bizniauti, susiraskite kitą kiemą, – pridūriau labai griežtai ir pavaizdavau surakintas rankas.
Nesitikėjau. Šuo akimirksniu dingo už tvoros. Moteriškė sukėlė antakius. Taip jų ir nenuleidusi nuskubėjo namo. Kolega kažką sumurmėjęs susirinko daiktus ir nuėjo į automobilį. Likau kieme vienui vienas. Net šuo nebekaišiojo pro tvoros plyšį savo nosies. Tikriausiai per griežtai pasakiau, bet geriau vienam laisvėje, negu kolektyviai už grotų. Padaręs tokią išvadą nuvažiavau pirkti žoliapjovės.
Jau kitą dieną atėjo keršto valanda. Mūsų kaime nupjauta žolė dedama į konteinerį ir ją išveža komunalininkai. Jūs nepatikėsite, kaip buvo pikta, kai visų konteinerius iškratė, o mano paliko pilną. Na, taip, žolė buvo didelė, bet neviršijo nurodytų standartų.
Tempdamas atgal konteinerį, pastebėjau pro langą žiūrinčią kaimynę. Drąsiai priėjau prie vartelių ir pabeldžiau. Akimirksniu prisistatė. Parodžiau pilną konteinerį ir paklausiau, koks čia reikalas. Žolė bloga ar pjovikas kam neįtiko?
– Čia kažkoks nesusipratimas. Stumk atgal, aš tuoj paskambinsiu, jie po mūsų miestelį vis dar sukinėjasi, – atpylė moterškė nuolankiu balsu. Taip ir padariau. Pastačiau konteinerį atgal ir numyniau į įmonės aikštelę.
Pažadėjo ir padarė. Grįžęs radau konteinerį ne tik tuščią, bet ir pastatytą prie namo. Tą vakarą pirmą kartą vienas kitam maloniai nusišypsojome ir aš paglosčiau šunį. Smulkmena, bet maloni.
Sulaukė susižavėjimo žvilgsnių
Kitą rytą, nieko neklausdamas, prisukau kaimynės tvoroje dvi atšokusias lentas ir pirmą kartą trumpai šnektelėjome. Geriau įsižiūrėjau į moterį. Taigi atsiprašau, gerbiamieji, mano šefui gal ji ir močiutė, bet man...
Vieną rytą pamačiau apie jos mašinėlę besisukiojančius kelis jaunuolius. Priėjau. Pasirodo, norėjo pakeisti akumuliatorių, bet neatsinešė jokių raktų. Aš dar niekada gyvenime nemačiau tokio susižavėjusio moters žvilgsnio, kai atsinešiau rimto profesionalo raktų rinkinį ir per kelias akimirkas pakeičiau akumuliatorių.
Jaunuoliai užsivedė ir išvažiavo, aš sugrįžau į biurą, o kaimynė dar ilgai stovėjo kieme žiūrėdama tai į mano namą, tai į gatvę, kuria nuvažiavo jos automobiliukas. „Pardavė mašiną“, – pagalvojau ir įnikau į savo darbus.
Kitą dieną apie pietus visas kiemas suskambo nuo linksmų moteriškų balsų. Išėjau ir net išsižiojau. Mano kaimynė su dar dviem draugėmis išsipusčiusios, pasidažiusios, šokinėja apie mašiną ir man moja.
– Atliko mano automobilio techninę apžiūrą. Kaip puiku, mes dabar galėsime važinėti į centrą, parduotuves ir kavines, – linksmai klegėjo moterys ir nuoširdžiai man padėkojusios išrovė į trasą. Va, tau ir močiutės.
Vakare parėjęs iš darbo radau linksmą trijulę lauke prie stalo, gurkšnojančią lengvą gėrimą. Pakvietė ir mane.
– Mes tau dovanėlę parvežėme, – tarė linksmai, padavė gražią dėžutę su saldainiais ir visos trys draugiškai pabučiavo. Pasidalijau saldainiais ir tapome labai gerais, artimais kaimynais. Smulkmena, bet maloni.
Po to jau drąsiai eidavau pas kaimynę, kai ne viską suprasdavau angliškuose popieriuose. Ponia suorganizavo stacionaraus interneto prijungimą, padėjo užpildyti blankus, parnešė prisiregistravimo blankus pas vietinį šeimos gydytoją ir visada paaiškindavo mums nesuprantamus angliškus dalykus, nes juk ji tikra kaimynė anglė arba tiesiog močiutė su šuniuku.
Jį visada į mane kreipdavosi, kai reikėdavo ką nors patvarkyti jos mašinėlei. Ją labai žavėjo mano instrumentų dėžė, o kai grįždavau iš mūsų aikštelės murzinas ir pavargęs, visada išeidavo, pašnekindavo, paklausinėdavo apie transportą (ji dirbo vairavimo instruktore ir turi net autobuso vairuotojo teises) ir atsisveikinant pagarbiai palinkėdavo: „Good night, boss“ (liet. labanakt, bose). Smulkmena, bet maloni.
Ką vadiname močiute?
Po truputėlį susidraugavome taip artimai, kad ji net pasipasakojo apie savo gyvenimą, vargus, netektis, patirtą rimtą traumą, skausmus, pasakė tikrą savo amžių ir sutarėme kartu atšvęsti gimtadienį. Mūsų gimtadieniai tą pačią savaitę.
Nežinau, ar daug mūsų tautiečių gali pasigirti artimai bendraujantys su tikrais anglais kaimynais. Man pavyko rasti bendrą kalbą ne tik su artimiausia kaimyne, bet ir su visais aplinkiniais. Visi maloniai sveikinasi, šypsosi, kai manęs nėra namie, paima mano siuntą, aš paimu kaimynų. Mūsų kvartale tai įprasta. O jei reikia ką pasiimti iš netoliese esančio pašto, tai duoda net paso neprašę, nors kartais siunta būna kolegos vardu. Matyt, mano kaimynė pasistengė.
Kai sykį po dar vieno pasakojimo žmonai apie savo kaimynę mano brangiausioji netikėtai užklausė, o tai kiek tai močiutei metų, pasakiau tiesą. Žmonos reakcija buvo audringa.
– Jei ji jau močiutė, tai kas aš?! – suriko desperatiškai.
Net nesusimąstydamas atsakiau:
– Tu mano brangiausia ir vienintelė mo..., ai, koks skirtumas, kaip pavadinsiu. Svarbu, kad tai būtų sakoma nuoširdžiai, su pagarba ir nesumeluota meile.
Tai jau ne smulkmena, ir ne tik maloni, bet privaloma.
