Taip, aš nebuvau turtingų tėvų vaikas. Negalėjau pasigirti gražiais rūbais, įspūdingais žaislais ar naujausiu dviračiu. Gatvėje, kurioje aš augau, daugiausia buvo mergaičių. Aš, bendrauti mėgstantis vaikas, stengiausi sutarti su visais.
Bet viena mergaitė, Santa (vardą pakeičiau), buvo turtingesnių tėvų vaikas. Ji visada buvo madingai aprengta, turėjo geriausius žaislus ir keliaudavo su tėvais atostogauti į vis kitas pasaulio šalis.
Kai jie dar neseniai buvo atsikraustę į mūsų gatvę, aš vis ją kalbindavau. Mes kartu žaisdavome. Bet vieną dieną įvyko tai.
Reikėjo tverti naują tvorą. O mano tėvai neturėjo tam pinigų. Taip Santos tėvai sužinojo, jog mano šeima nepasiturinti. Jie tarsi pradėjo manęs vengti. Vos tik prieidavau prie tos mergaitės, jie pasikviesdavo ją atgal į namus. Paskutinis pokalbis man ypač įsiminė.
Mums su Santa tada buvo po 12 metų. Kieme kalbėjomės apie filmukus ar knygutes, kažkokius įprastus vaikams dalykus. Tada iš namų visa įraudusi išlėkė jos mama. Ir pradėjo ją varyti į kambarį. Mergaitė prašė, kad leistų dar pabūti, motina laikėsi savo.
„Teta, leiskit Santai dar pabūti“, – įsiterpiau aš. Tai buvo klaida.
„Klausyk, ubago vaike. Kas tu toks, kad man aiškintum? Stebuklas bus, jeigu mokyklą baigsi“, – atšovė motina.
Santa su ja įėjo į kambarį, o aš likau stovėti. Kaip įkaltas į žemę. Parėjęs papasakojau mamai apie pokalbį. Ji nuėjusi aiškinosi. Bet nieko nepešė. Su ta mergaitė mūsų draugystė nutrūko ir iki šiol mes tik gatvėje pasisveikiname.
Manau, didžiausia to priežastis – jų šeimos prestižas. Bendrauti su kitokiais jiems buvo „ne lygis“. Augant Santa juk galėjo mane įsimylėti, o kaip tada būtų atrodę? Todėl bendravimą tėvai ir nutraukė.
Viskas, ką norėčiau pasakyti: tėvai, negadinkite vaikams vaikystės. Vaikai nekalti dėl to, kaip atrodo, ar kiek turi pinigų.
