Žinoma, ji suaugusi, subrendusi 43 metų moteris ir tik jai pačiai spręsti, kaip gyventi. Ponia Laima su susižavėjimu kalbėjo apie santykius su nauju vyru, apie išskirtinį jo dėmesį ir egzotiškus patiekalus, kuriuos valgė su juo Egipte. Grįžusi net nežinojo, ką čia valgyti! Ir apie dovanas – kvepalus, kosmetiką, maldos kilimėlį.
Galėtum ginčytis su ponia Laima, kad vyras nėra laimė savaime. Kam laukti, kol atjos princas ant balto žirgo ir ją tau padovanos? Nori laimės, spjauk į visus ir susikurk ją pati.
Tačiau man labiausiai užkliuvo kitkas. Negana to, kad ponia Laima ištekėjo už žmogaus, kurio niekada nematė, tai dar ir atvirai smerkia mūsų tikėjimą ir tradicijas. Pasak jos, tekėti va šitaip, nepažįstant žmogaus, yra visiškai normalu, nes mūsų krikščionių vertybės kažkokios ne tokios.
„Turbūt krikščionims yra svarbūs šie dalykai: užuosti kvapą, pasimatuoti kaip batus sau porą. Musulmonai turi visiškai kitas vertybes. Man buvo visiškai nesvarbu, nei kokio jis ūgio, nei kokio jis sudėjimo“, – kalbėjo moteris.
O kokias tada vertybes aukština ponia Laima? Vertybę vien rūpintis namais ir būti kito žmogaus išlaikomai? Vertybę būti priklausoma nuo savo vyro, neturėti žodžio teisės, sprendimo teisės ir visą likusį gyvenimą gyventi ne kaip laisvas žmogus, o kažkieno nuosavybė?
Jau dabar, vos susituokusi Laima prarado teisę net pasikelti drabužius aukščiau čiurnos net brendant į jūrą ir vaikšto apsirengusi taip, kad tik akys matyti per siaurus plyšelius. Pasak jos, pati taip pasirinko.
Klausydamasi jos žodžių svarsčiau, ar maža baisių istorijų apie nuskriaustas moteris, kurias jų karštai tikintys pavydūs vyrai sužaloja, pavyzdžiui, aplieja rūgštimi. Tarsi maža istorijų apie moteris, iš kurių pabandžius išsiskirti visam laikui atėmė vaikus ar viskas baigėsi dar blogiau.
Moterų, kurios už laimės paieškas tolimuose kraštuose turėjo sumokėti savo gyvybe. Tarsi maža istorijų apie moteris, kurios paragavusios tokios laimės negali atsigauti metų metus ir prisimena gyvenimą su religingu vyru kaip didžiausią gyvenimo košmarą iš kurio reikia bėgti kuo greičiau. Jei nori likti sveika gyva.
Tarsi maža istorijų apie tai, kad naivios, saldžių šnekų suviliotos kvailelės, iš tiesų buvo tik priemonė gauti leidimą gyventi ES. Ir ne kokioje Lietuvoje, o kol pavyks prasmukti į Vokietiją ar Jungtinę Karalystę. O paskui jos jau niekam nereikalingos.
Matomai neužtenka išgirsti svetimų kraupių istorijų ir iš jų pasimokyti, reikia pačiai užlipti ant grėblio ir pažiūrėti ar labai skaudžiai kirs.
Laukiu šitos istorijos tęsinio su nerimu ir liūdesiu. Tikiuosi ponia Laima netaps dar viena vargstančia moterimi, o išties ras laimę ir išsvajotas vertybes, dėl kurių užsivilko savo juodą rūbą.
