Tą pilietį įmestų į jūrą su visa statine – nepriklausomai nuo „Brexit“ rezultato.
Esu saikingai atsargus. Ten, kur gyvenu ir dirbu, – nešiukšlinu, nespjaudau kramtomos gumos ir atsistojęs ant statinės erezijų neskleidžiu. To neprivers daryti net kiaulystė, o gal tiksliau – provokacija, kurią pakišo anglai.
Anglijos futbolo rinkinės dalyvavimą Europos futbolo čempionate galima prilyginti mūsų legendinio Žalgirio kovoms Sovietų Sąjungos čempionate. Tas kovas stebėjo visa Lietuva, futbolą žiūri visa Anglija.
Mes taip pat labai norėjome žiūrėti ir sirgti už mūsiškius, bet... dar gerokai prieš čempionatą gavau laišką, kuriame buvo malonus priminimas susimokėti už televiziją.
Nieko daug negalvojęs, 145,5 svarų sąskaitą nusiunčiau šefui.
„Jūs žiūrite tokią brangią televiziją? – nustebo šefas. – Mažai darbo turite, kad lieka laiko televizijai.“
„Darbo turime sočiai, bet kartais pažiūrime laidas apie gyvūnus. Ten viskas aišku net nemokantiems anglų kalbos“, – atsakiau.
Šefas paklausė, kieno vardu sąskaita.
„Mr. D..., kuris čia negyvena ir nežinau, kas jis toks“, – atsakiau.
„Jums televizija reikalinga?“ – nerimo šefas.
„Mes turime mobilųjį internetą ir protingus telefonus“, – paaiškinau aš.
„Tai tegu tas Mr. D... moka tiems plėšikams ir kartu su jais žiūri, o jūs daugiau dirbkite“, – nukirto kaip kirviu ir išjungė telefoną.
Viskas aišku, šefas nemokės, bet buvau girdėjęs, kad Anglijoje televizijos mokestis yra privalomas. Nusprendžiau pasiklausti savo kaimynės, tiksliau, bobutės su šuniuku (apie ją, kaip minėjau, bus atskiras dienoraščio įrašas). Ponia patvirtino, kad mokestis privalomas.
Tuoj informavau šefą, kad nesvarbu, kieno vardu sąskaita, bet televizorius stovi namuose, kuriuos mes nuomojamės ir privalome susimokėti.
„Aš jiems pranešiu, kad mes atsisakome“, – ramiai atsakė vadas.
Atsisakome tai atsisakome, bet futbolo čempionato išvakarėse gavome labai gražų pranešimą. Taip susiklostė, kad tas dienas vyrai dažniau grįždavo namo ir žiūrėdavo futbolo rungtynes. Keletą dienų nieko nesakiau, laukiau varžybų tarp mūsiškių ir ne mūsiškių. Sulaukiau. Nesu futbolo fanas, bet šitas varžybas stebėjau. Dvikova baigėsi lygiosiomis, tai lengviau atsipūčiau ir...
Kitą dieną vyrai vėl sugužėjo į saloną. Keletą minučių iš įpratimo pamaigė pultą ir piktais žvilgsniais sužiuro į mane.
„Viskas, vyrai. Angliško kino nebebus. Jei norite, žiūrėkite tiesioginį reportažą iš lietuviškų Gariūnų“, – pasakiau.
Kilus nepasitenkinimo bangai, parodžiau pranešimą ir pasiūliau susimesti TV licencijai, baudai arba žiūrėti varžybas savo protinguose telefonuose.
„Televizorius pakištas po lova ir užklotas antklode. Pirma pinigai, o po to – kinas“, – tariau griežtai kaip ir šefas.
Nesusimetė. Vyrai ramiai išsiskirstė. Anglai, matyt, norėjo, kad užlipę ant statinės suriktume, kaip nekenčiame Anglijos, jos įstatymų, jos futbolo, ir kad „Brexit“ šalininkai įmestų mus į jūrą.
Ne, gerbiamieji, mes mylime Angliją, jos futbolą, bet... na, tiek to, mes čia gyvename, dirbame ir nepažeidinėjame įstatymų.
Tačiau bėda nevaikšto viena.
Nuėjau į biurą padirbėti su ataskaitomis, vienas kolega pasiliko skalbti savo rūbus, o visi kiti nukeliavo į savo mašinas. Žmogui nereikia turėti akių pakaušyje, kad pajustų lyg Damoklo kardą virš pakaušio kabančią bėdą. Žvilgtelėjęs per petį pamačiau paklaikusias jauno kolegos akis.
„Skalbimo mašina sugedo“, – sušnibždėjo.
„Nieko baisaus, mūsų tėvai rankomis skalbė, juk mes ne kvailesni – išmoksime“, – atsakiau ramiai ir prisiminiau, kaip mama trindavo mano, brolio ir tėvuko rūbus į banguotą skalbimo lentą.
„Bet ir džiovyklė nebeveikia“, – pridėjo jis.
„Na, jei ir ji neveikia, tai tada Putino rankų darbas“, – pasakiau. Ant ko daugiau versti kaltę, gyvenant ir dirbant laisvoje Europos Sąjungoje.
Kas jaunuoliui katastrofa, senam vilkui – juokas. Greitai išsiaiškinau, kad išėjo iš rikiuotės ilgintuvas. Pakeičiau, vaikinas išsiskalbė, ką reikėjo, ir išskubėjo į savo namą ant ratų. Sudėjau savo rūbus, bet sėdėdamas biure išgirdau keistą skambesį, sklindantį iš skalbyklos. Taip, gražiai sukosi rūbai, dar gražiau į stiklą daužėsi prie kelnių prisegti raktai. Sustabdžiau mašiną ir pabandžiau atidaryti. Neatsidarė nelaboji.
Paskambinau žmonai.
„Na, dabar ir aš nežinau, ką daryti ir kaip atidaryti“, – atsakė brangioji ir pasikvietė viską žinantį žentą.
„Niekas kitas čia nekaltas, uošveli, tu tik durų nelaužk, raktai stiklo neišmuš, išskalbs, tada išsiimsi“, – tarė trumpai, aiškiai ir buvo teisus. Bet tuo tos dienos bėdos dar nesibaigė.
Prieš miegą nutariau pamedituoti plaudamas indus. Labai ramina. Vanduo teka, kempine monotoniškai suki ratus per lėkštes ir... net nejauti, kad virtuvę semia vanduo. Kad jį kur velniai, nutekamasis vamzdis kažkokiu stebuklingu būdu nusimovė ir vanduo iš uždaros spintelės gražiai, tyliai pasklido po visą virtuvę.
Norėjosi šokti ant statinės ir išrėžti viską, kas per tą dieną susikaupė, bet susivaldžiau, sušluosčiau vandenį, sutvarkiau vamzdį ir man vis dėlto pasisekė – spėjau nutverti už skverno pro šalį slenkantį anglišką vidurnaktį ir kartu su juo atgulti plačioje, minkštoje emigranto lovoje.
Smulkmena, bet maloni. Labanakt.
