Nelaimė įvyko prieš kelerius metus. Su šeima nuvykome pas močiutę į kaimą, kad padėtume supjauti malkas. Iki šeštadienio popietės gyvenvietę vėrė diskinio pjūklo garsas. Giminės vyrai plušėjo iš peties, vieną rąstą vis keitė kitas. Moterys virtuvėje ruošė pietus.
Staiga išgirdome riksmą. Po akimirkos prie durų išdygo tėtis su broliu. Brolio rūbai buvo kruvini, o pažvelgus į ranką nupurtė šaltkrėtis – pjūklas nurėžė keturis jo dešinės rankos pirštus.
Užveržę ranką, kad nekraujuotų, ir surinkę pirštus sėdome į savo automobilį ir pasileidome iki artimiausios miesto ligoninės (ligoninė redakcijai žinoma. – Red.pastaba).
Susisiekę su Bendrosios pagalbos skyriaus specialistais telefonu, gavome nurodymus. Jie pranešė, kad Priėmimo skyriaus darbuotojai yra informuoti apie ligonį su nupjautais pirštais ir mūsų lauks.
Maždaug po dvidešimties minučių atsidūrėme ligoninėje. Ten mūsų nelaukė jokia medikų brigada. Iš slaugytojų ir medikų veidų galėjome perskaityti: „Ramiai, tokių kaip jūs mes čia kasdien prisižiūrime!“
Kelias valandas teko sėdėti ant suolo prie chirurgo kabineto. Tos valandos buvo kaip amžinybė. Koridoriaus gale pamatėme augalotą gydytoją labai rimtu ar net piktoku veidu. Jis paragino brolį vežti į operacinę.
Mama ir tėtis trumpam su juo užsidarė kabinete, iš kurio vėliau gydytojas išėjo kur kas geresnės nuotaikos.
Visą naktį sėdėjome ir laukėme žinios. Po šešių valandų chirurgas pranešė, kad operacija pavyko sėkmingai, ligonis jaučiasi gerai.
Tik po kurio laiko išgirdau tėvų pokalbį su giminaičiais. Už brolio pirštų išsaugojimą, kad jie neatsidurtų šiukšlių dėžėje, jie medikams į kišenę sukišo kelis tūkstančius litų. Mama pripažino, kad įvykus nelaimei jie apie pinigus negalvojo – atidavė viską, kad pagelbėtų broliui.
Dabar brolis jaučiasi puikiai – jo ranka nereaguoja į jokias orų permainas ir tik iš labai arti įžvelgsi likusius randus. Jis puikiai žaidžia stalo tenisą ir lengvai įveria siūlą į adatą. Kartais pajuokauja ir surengia rankų lenkimo čempionatą. Galime tik džiaugtis, kad viskas baigėsi gerai, o medicina daro stebuklus. Tik dar reikia gydytojo noro.
