Situacija, kuria noriu pasidalinti, įvyko viename Lietuvos kurortų. Lietingą dieną trys apytuštėmis kurorto gatvėmis vaikštinėjusios studentės nusprendė papramogauti ir išsinuomoti vandens dviratį. Toliau išvadas apie nekilusias kainas pasidarykite patys.
Išgirdusios, kad valanda pasiplaukiojimo kainuos dešimt eurų, studentės nustėro: „O kiek kainavo litais?“
„Litai, litai... Pamiršk litus, litai – jau dingęs pasaulis, jei per brangu dešimt, už penkis eurus imkit dviratį paplaukioti pusvalandį“, – atšovė jai vandens dviračius nuomojęs vyriškis.
Po tokios akistatos su kainų tikrove studentės nusprendė nepasiduoti: „O su studento pažymėjimu nuolaidas taikote?“
Bet vyriškio atsakymas buvo buvo itin konkretus: „Aišku, kad ne“.
„O visur pasaulyje juk taiko“, – neatlyžo mergina.
Kadangi visi situacijos dalyviai sėdėjo ant to paties suolo ežero pakrantėje, pokalbis tęsėsi toliau. Matyt supratęs, kad darganotą dieną klientų nebus tiek daug, vandens dviračius nuomojęs vyriškis nusprendė, kad geriau mažiau uždirbti, nei visai nieko: „Gerai jau gerai... padarysiu nuolaidą – aštuoni eurai“.
Merginos džiaugsmingai suklegėjo, bet tada viena jų atvėrusi piniginę pareiškė, kad tokioms pramogoms jos turi tik penkis eurus. Vandens dviračio nuomotojas rado išeitį: „Tai plaukit už tiek, kiek turit ir anksčiau grįžkit“.
Manykim, kad istorija turi laimingą pabaigą, nes abi pusės lyg ir liko patenkintos, bet kokia tikroji paslaugos vertė?
