Tiesa, tai vyko prieš porą metų – tuo metu buvo labai madinga kviesti Charlį, kuris neva buvo 10-metis vaikas, nužudęs visą šeimą.
Sėdėjau antroje pamokoje. Vienas iš klasės draugų užsiminė, jog norėtų kviesti Charlį rūbinėje (Kiekviena klasė turėjo po uždarą rūbinę). Kai kitą pamoką vėl užsiminė, visi pradėjo kviesti vieni kitus tame dalyvauti. Nespėjus manęs pakviesti, aš iš karto atsisakiau, nes į tai veltis nenorėjau. Atėjo šešta pamoka, apie Charlio kvietimą niekas nekalbėjo ir atrodė, jog jie tą temą pabaigė.
Po to pavalgęs ėjau į rūbinę pasiimti striukės ir skėčio, nes tą kartą buvo gana vėsu ir lijo. Atidariau rūbinės duris ir pamačiau bendraklasius, sėdinčius su visokiais čipsais ir gėrimais ant grindų. Į tai kažkaip neatkreipiau dėmesio. Kai pradėjau rengtis, manęs klasės draugai vėl paklausė, ar nenoriu prisijungti. Aš, žinoma, iš karto nesutikau, bet tuo metu labai smarkiai pradėjo lyti lietus ir pūsti smarkus vėjas. Pasidaviau jiems ir prisijungiau.
Atsisėdau tarp klasės draugių, kurios truputėlį bijojo...
Bendraklasė paėmė lapą ir nupiešė sukryžiuotas linijas, kuriose buvo žodžiai „Yes“, „No“, „Yes“, „No“ ir lygiai sukryžiavo pieštukus. Išėjo taip, kad kai pasisuka, abu pieštuko galai būna atsisukę į „Yes“ arba „No“.
Pradėjome visi kartoti: „Charlie, Charlie, are you here?“ („Charlie, charlie, ar esi čia?“ – angl.). Ir taip tris kartus. Nieko, tik bendraklasis papūtė, kad pieštukai sujudėtų. Tęsėme toliau. Pradėjome vėl kartoti: „Charlie, Charlie, are you here?“
Pieštukas sujudėjo į „Yes“ pusę. Mes išsigandome ir netyčia pajudinome lapą, pieštukai nuvirto. Susikabinome rankomis ir vėl tris kartus pakartojome kvietimą. Vėl pradėjome kartoti „Charlie Charlie are you here?“ Viskas pasikartojo. Pradėjome klausinėti jo visokių nesąmonių. Ilgai tai netruko, kol viena bendraklasė paklausė, ar jis nori išeiti. Tada ir prasidėjo.
Pieštukas pasisuko į „Ne“ pusę. Mes visi išsigandome ir pasiėmę savo daiktus pabėgome, o lapas su pieštukais liko kaip buvęs. Per lietų kiaurai permirkęs grįžau namo. Vakare nutariau išsimaudyti vonioje. Kai pradėjau šluostytis galvą, akies krašteliu pamačiau, kad be jokios priežasties pradėjo judėti šampūno buteliukas. Tada man prieš akis sustojo lyg būtų sustabdytas.
Išsigandęs išbėgau iš vonios, man buvo nedidelis šokas, namie visi mane turbūt palaikė išprotėjusiu. Nuėjau miegoti.
Buvo paskutinė diena mokykloje, rūbinėje niekas daugiau nebematė jokio lapo su pieštukais, tarsi tie būtų dingę (nors rūbininkės niekad neina į rūbines). Tą pačią dieną aš išvažiavau atostogauti pas tetą, kuri gyveno vienkiemyje toli nuo žmonių, mediniame name.
Kaskart ji vis nenorėdavo manęs žadinti ir kai išvažiuodavo į darbą, likdavau vienas namie. Tas man labiausiai ir nepatiko. Aš vis girdėdavau savo mamos balsą – jis vis šaukė mane, sakydavo, jog ateičiau. Paslaptingai dingo mano ausinės, kurios buvo man labai svarbios. Jas užsidėdavau, kad negirdėčiau mamos balso, tai atrodė, jog kažkas jas paėmė, nes puikiai prisiminiau, kur padėjau prieš einant miegoti.
Nuo tada pradėjau girdėti ne tik mamos balsą, bet ir žingsnius, kurie mane vis labiau gąsdindavo...
Tame name buvo siaubingai tylu, negalėdavai girdėti nieko daugiau, tik tuos žingsnius ir mamos kvietimą. Valandų valandas gulėjau lovoje po antklode, girdėdamas tuos baisius garsus. Patikdavo man ten tik tada, kai kažkur su teta išvažiuodavome ir grįždavome kartu.
Susiklosčiusiomis patogioms aplinkybėmis, aš gavau šansą greitai iš ten išvažiuoti. Galvojau, pagerės, bet. Grįžau iš parduotuvės ir užsirakinau duris per du pasukimus, ir nuėjau į tualetą. Išėjęs iš jo nustėrau vietoje. Iš durų, kurias buvau užrakinęs du kartus, matėsi išsikišusi spyna. Iš laiptinės pūtė labai šaltas vėjas.
Sutvarkiau duris, sudėjau pirkinius į vietas ir niekam apie tai nepasakojau, nes manau, jog taip bus geriausia.
Taigi, galbūt tai Charlis, galbūt ir ne. Nieko negaliu pasakyti, tiesiog tikiu, jog mane bandė gąsdinti prie manęs prilipusi būtybė.
Ačiū, jog skaitėte.
