Jei atvirai, tai aš su kolegomis gyvename ir dirbame nuošaliame miestelyje. Jei ne per TV pučiami siaubai, tai net nežinotume, kad vyko kažkoks referendumas. Mes įsikūrę grynai angliškame kvartale, tarp tikrų anglų. Su kaimynais maloniai pasisveikiname, bet nedraugaujame.
Niekas nekabina jokių vėliavų, mūsų neužgaulioja. Net nežinome, ar kaimynai referendume dalyvavo, diskusijos nevyksta. Taigi, apie nuotaikas galime spręsti tik iš TV laidų. Žiūriu žinias, bet ne angliškas, o lietuviškas. Tad kokį susidariau įspūdį apie referendumą čia gyvendamas?
Jei atvirai, juokas ima, kai vieną dieną anglai kaip tikri liūtai suriaumoja, o kitą patys to riaumojimo išsigąsta. Matyt, nesitikėjo, kad tas triukšmas atsimuš į ramią Briuselio sieną ir atskries atgal. Tikėjosi, kad visa Europa puls maldauti neišeiti, o čia – še tau granatą: norite, tai eikite. Ir dar kuo greičiau, nevilkinkit.
Nekyla abejonės, kad žmonės balsavo jausmais, o ne realiu supratimu, už ką balsuoja. Kaip gali eilinis pilietis, nebaigęs specialių mokslų, nesekantis ekonominių rodiklių, nesusigaudantis sudėtinguose ekonominiuose dėsniuose pasakyti, kokia bus ekonominė nauda iš likimo arba išstojimo iš ES? Žmonės balsavo už tai, kas jiems labiau buvo prie širdies, kas sugebėjo sužadinti patriotinius jausmus.
Manau daug ką paveikė paprasti žodžiai: „Kodėl mes, anglai, turime lankstytis iš įvairių šalių atstovų sudarytam parlamentui ir dar skirti pinigus jo išlaikymui. Juk mes anglai!“ Manau, jei mūsų šalyje suorganizuotų referendumą klausdami, ar mums reikia seimo, tai neabejoju, kad visi emigrantai grįžtų vien tam, kad dalyvautų jame, nesuvokdami, kas būtų paskui. Svarbu kaip tam maurui – atlikti darbą ir dingti.
Kas dėl mūsų asmeniškai, šefas sakė, kad dar spėjome įšokti į traukinį, tai mūsų nepalies kažkokie nauji apribojimai. Tiek mano kolegos, tiek aš nesame dar tiek prisirišę prie Anglijos, kad reikalui esant negalėtume iš jos pasitraukti. Mes tik pradėjome darbą naujai besikuriančioje įmonėje ir dar nespėjome apšilti kojų, ir suleisti šaknų.
Kadangi esame savo darbo profesionalai ir turime didelę patirtį, ir mūsų specialybė labai paklausi Lietuvoje, tai nė kiek nesijaudiname, o kartu su daugeliu piliečiu juokiamės iš specifinio angliško muilo burbulo. Pasaulis nuo tokio šposo truputį pritūpė, seni keliai girgžtelėjo, sėdynė pirstelėjo ir dabar visi laukia kito cirko, pavadinimu „Grynai angliškas referendumas“.
Mes kartu su visais palauksime, o kol kas – dirbame ir nesukame galvos.
