Kad ir kurioje poliklinikoje, kad ir kuriame mieste būtumėte užregistruotas, vis tiek susidursite su viena bendra poliklinikų ypatybe. Pacientų elgesys. Nepykite, senjorai, bet čia kalbėsiu daugiausia apie jus. Eilė yra eilė ir jokie “Aš tik įkišiu nosį“, „Aš tik pasiimsiu kortelę“, „Aš tik receptuko“ turėtų negalioti.
Papasakosiu vieną atvejį, kuris privertė suabejoti žmonių sąžine.
Viskas prasidėjo tipiškai. Dirbau statybose ir man supūliavo kairės rankos delnas. Visiems suprantama, kad dirbti tapo nepatogu, nemalonu, kenkė sveikatai. Teko apsilankyti pas chirurgą. Atėjęs pamačiau, kad žmonių – kaip sovietmečiu prie batų.
Didelę dalį eilės sudarė pensinio amžiaus žmonės. Kaip priklauso, atsiklausęs, kas paskutinis, atsisėdau kantriai laukti akistatos su skalpeliu. Kas bendravo, kas meditavo, o kas telefone buvo paskendę. Tik viena moteriškė lėtai lėtai judėjo durų link. Tarsi norėtų ką tiesiog ant jų perskaityti.
Pabrėžiu, buvo su dviem lazdelėmis. Prislinkusi prie durų sustojo. Durys atsidarė, turėjo įeiti eilėje laukiantis greta sėdintis žmogus... Kaip manote, kas nutiko? Moteriškė taip mikliai šovė į vidų, kad ir jaunas taip nesugebėtų. Net lazdų nebereikėjo.
Žinoma, galima buvo kovoti dėl eilės, bet nusprendžiau – neverta. O dar tos lazdos...
Tokie akibrokštai poliklinikose kartojasi nuolat. Manote, nesiutina? Siutina visus! Gerbiamieji senjorai, suvokiame, kad jūsų sveikata nebe puiki, o kantrybė ne auksinė. Bet žinote ką? Mūsų nervai – taip pat ne geležiniai. Visi skubame, visiems mums brangus laikas. Tausokime vieni kitų laiką ir nervus.
