Renginys vyksta kas 4 metus. Šiais metais jis ypatingesnis todėl, kad dalyvauja 24 Europos rinktinės. Nors tik ką baigėsi grupių varžybos, bet jau netrūko įspūdingų įvarčių ir kontraversiškų epizodų. Vien tik ko verti „draugiški“ rusų ir anglų sirgalių santykiai. Na, bet pradėkime nuo pradžių.
Čempionatas prasidėjo nuo staigmenos vien todėl, kad į jį nepateko Europos futbolo klasika tapusi ir legendomis apipinta Olandijos rinktinė. Juokina ir nuolatinis tikėjimas Anglijos rinktine, kuri jau 50 metų nieko nesugeba laimėti. Jais tiki panašiai, kaip mes tikime, kad laimėsi milijoną. Nuo sero Bobio Čarltono laikų jie nesugeba laimėti nieko.
Žaidėjų spindesys ir arogancija
Kita rinktinė, kuri mane kasmet stebina, tai Rusija. Keista, kad tokia didelė šalis, investuojanti didžiulius pinigus į sportą, nesugeba užimti jokios prizinės vietos. Vis galvoju, kodėl turėdami tokias lėšas jie nesugeba išugdyti gerų futbolininkų. Per visus vykusius čempionatus aš net neprisimenu jų žaidėjų.
Išskyrus dar tarybiniais laikais žaidusį legendinį rusų vartininką Levą Jašiną ar vieną iš legendinių mūsų futbolininkų – Viačeslavą Sukristovą.
Tiesiog beviltiškas Rusijos rinktinės žaidimas buvo didžiausia šio etapo staigmena. Ją vainikavo dar beviltiškesnis žaidimas su Velso rinktine. Asmeniškai man gaila trenerio Leonido Sluckio, kuriam šis čempionatas nepridės pliusų tolimesnei karjerai. Nors jis ir išvedė rinktinę į čempionatą.
Šiame „Euro 2016“ vieni galės suspindėti, o kiti – atsisveikinti su rinktine. Vieni tai padarys pakelta galva kiti, deja, nuleidę galvas išvažiuos.
Šis Europos čempionatas bus tokių žvaigždžių kaip Zlatano Ibrahimovičiaus ar Ikero Casillaso gulbės giesmė. Tai žaidėjai, atidavę savo geriausius karjeros metus nacionalinei rinktinei. Žinoma, be jų kurį laiką bus sunku įsivaizduoti Švedijos ar Ispanijos rinktines, bet savo laiku pasitraukus Zinedine'ui Zidane'ui, Pavelui Nedvedui ar Davidui Beckhamui mes sunkiai įsivaizdavom Prancūzijos, Čekijos ir Anglijos rinktines.
Liūdna, kad šiame čempionate kai kurie žaidėjai priešingai – nuvylė ilgam. Nuvylė arogancija. Pavyzdžiui, Cristiano Ronaldo. Vienas geriausių pasaulio žaidėjų kartais galėtų pamiršti savo arogancijos priepuolius ir susitelkti į žaidimą, kuris, pripažinkime, šiemet nelabai einasi.
Kad ir pavyzdys su Islandijos rinktinės žaidėju. Pastarasis norėjo apsikeisti marškinėliais, o C.Ronaldo atsisakė. Nors paskui buvo teigiama, kad jie apsikeitė marškinėliais, bet vaizdas aikštėje buvo nelabai skanus.
Sirgalių kovos
Neatsiejama bet kurios sporto šakos dalis yra sirgaliai. Tai tarsi papildomas žaidėjas, kuris tave lydi visur. Bet kartais jie gali padaryti meškos paslaugą.
Šiais metais vėl nebuvo išvengta anglų siautėjimo ir „bokso kovų“ su rusų sirgaliais. Kartais toks nepamatuotas elgesys gali kainuoti brangiai. UEFA netgi žadėjo šalinti rinktines.
Dar didesnę meškos paslaugą savo komandai padarė Kroatijos rinktinės sirgaliai, pradėję mėtyti deglus į aikštę mače su Čekija, ir vos nesužalojus nekaltą stadiono darbuotoją. Tada per pridėtą laiką buvo įmuštas išlyginamasis įvartis – kroatai rankose turėjo pergalę, bet sirgaliai ją išmušė iš savo mylimosios ekipos rankų. Kvailas elgesys, ne kitaip.
Ir pabaigai
Nepaisant visų su Rusija susijusių skandalų... Nepaisant vangaus anglų žaidimo... Nepaisant žaidėjų arogancijos ir atsisveikinimų, mane labiausiai pribloškė pasaulio čempionų trenerio elgesys.
Vokiečių treneris Joakimas Lowe'as vienų rungtynių metu stebint kameroms įsikišo ranką sau į kelnių tarpukojį, o paskui išsitraukęs tą ranką pauostė. Nors jis paskui atsiprašė, bet epizodas buvo negražus.
Tokiu būdu jis užtraukė gėda ne tik savo komandai, bet ir visai šaliai.
Ir pabaigai. Dabar aš matau situaciją, kuri man patinka. Ne tokios garsios šalys sugeba įkąsti grandams. Tai jau gerai. Norėtųsi, kad pasikartotų Danijos arba Graikijos pavyzdys.
Juk būtų įdomu, jei čempionais taptų Islandija?
Arba Velsas. Visgi manau, kad įdomiausias finalas būtų tarp Europos ir pasaulio grandų - Ispanijos ir Vokietijos. Tai butų klasika.
