Šiek tiek pasimečiau nuo tokio klausimo. Nieko neatsakiau, tik truktelėjau pečiais, kas reikštų „nežinau“ ir kreivai nusišypsojusi nusisukau į kitą pusę, duodama suprasti, kad nenoriu su ja aptarinėti savo išvaizdos.
Išsisukti nepavyko. Moteris neatstojo ir pakartojo klausimą: „Ne. Rimtai. Kodėl?“
„Todėl, kad man to nereikia“, – atsakiau.
„Ko nereikia? – nesuprato bendrakeleivė. – Nereikia atrodyti gražiai?“
„Aš ir taip graži, – atsakiau. – Ir be visų tų antakių pešiojimų ir akių dažymų.“
„Kas jums pasakė, kad jūs graži? – tęsė įkyri bendrakeleivė. – Nei jūs graži, nei jūs ką. Jūs paprasčiausiai apsileidusi, savęs nemylinti moteris.“
Mane jos žodžiai ne juokais suerzino ir net kažkur giliai širdyje užgavo. Todėl pamiršusi visą mandagumą piktai atšoviau: „Koks jūsų reikalas, kaip aš atrodau? Nesikiškit, kur jums nereikia.“
„Nepykit, – nepasimėtė moteris. – Aš nieko blogo jums nelinkiu. Aš tik noriu padėti. Tiesiog žiūriu į jūs ir matau save. Aš irgi kadaise buvau tokia pati nelaiminga ir užguita kaip jūs. Duodu 100 procentų, kad jūs sergate depresija arba kamuoja panikos priepuoliai. Iš akių matosi.“
Man jau pasidarė įdomiau. Iš tiesų kažkada sirgau depresija ir panikos priepuoliai užpuldavo. Nejaugi visa tai galima pamatyti iš akių?
Norėdama sužinoti, kaip ji tai daro – nustato diagnozes – jau linksmiau pratęsiau pokalbį: “Ne. Nesergu dabar jokia depresija. Tačiau ankščiau iš tiesų turėjau problemų.“
„Matote! – nušvito moteris. – Aš esu teisi!“
„Iš dalies, – sutikau. – Bet gal tai tik sutapimas. Negalite teigti, kad visos nesidažančios akių ir nepešiojančios antakių serga depresija.“
„Taip! Visos! – išdidžiai patvirtino bendrakeleivė. – Sveikas žmogus visada rūpinasi savo išvaizda. Visada! O nesveikas niekada! Pažiūrėkit į mane. Anksčiau aš buvau apsileidusi, nes sirgau depresija dėl to, kad mane paliko vyras. Po to aš pasveikau, pamilau save ir pradėjau savimi rūpintis. Matote, kokie gražūs mano antakiai? O veido oda?
„O kas su ta oda?“ – nesupratau, ką joje turėčiau tokio ypatingo įžiūrėti.
„Ji lygi! Matote, toje vietoje, kur turėtų būti mimikos raukšlės, jų nebėra!“
„Oho! – nustebau. – Tikrai nėra. Kaip jums tai pavyko? Atradote stebuklingą kremą?“
„Aš pasidariau plastinę veido operaciją, – išdidžiai atsakė bendrakeleivė. – Ir ne tik veido.“ Ir nutvėrusi mano ranką pridėjo sau prie krūties sakydama: „Pačiupinėkit.“
Ir aš instinktyviai padariau tai, ko buvau prašoma – pačiupinėjau jos krūtį.
„Na, kaip? – girdžiu. – Jaučiat?“
„O ką turėčiau pajusti?“ – nesupratau klausimo.
„Kaip ką? – susinervino moteris. – Mano krūtis yra daug standesnė už jūsiškę! Nes joje yra įdėtas implantas!“
Net išraudau. Negana to, kad mane privertė paliesti kitos moters krūtį, tai ji, pasirodo, yra dar ir dirbtinė...
Mūsų tolesnis ginčas taip prie nieko ir neprivedė. Bendrakeleive taip ir neįrodė man, nors ir kaip stengėsi, kodėl tam, kad būtum laimingesnis, žūtbūt privalai žaloti savo kūną kosmetika ir plastinėmis operacijomis.
Aš taip ir likau prie savo nuomonės – protingas žmogus ir be makiažo lieka protingu ir gražiu, net ir sirgdamas depresija ar kokia kita liga, o neprotingas, net ir pagražintas įvairių plastinių operacijų, lieka nelaimingu ir kvailu. Ir niekas man neįrodys priešingai. Niekada.
Supratai, Sonata, ką norėjau pasakyti? O jeigu supratai, daryk išvadas. Kol nevėlu.
