Mano kartos žmonės su kompiuteriais susipažino būdami solidaus amžiaus ir mums ne taip lengvai sekasi suvokti juos ir perprasti. Didžioji dalis vyresniųjų išmoko pažiūrėti filmus, prisijungti prie interneto ir, iššokus kokiai neaiškiai lentelei, paspausti „No“.
Ir aš per daug nesigilinau į naujausias technologijas, bet kadangi esu geras žmogus, tai kompiuteryje dažnai spausdavau „Yes“, nors ir nesuvokdavau, ko jis nori. Pasekmės būdavo įvairios, bet su jomis aiškindavosi kompiuterių specialistai.
Ką daro vyrai, kai ko nors nemoka?
Taigi, į mano darbovietę čia, Anglijoje, atvežė kompiuterį ir kopijavimo-skenavimo aparatą. Gerai, kad vienas iš jaunų kolegų gan neblogai susigaudo tuose dalykuose, tai pajungė, instaliavo ir parodė, kaip iš dėžės perkelti į kompą, iš kompo į dėžę ir kažką nukopijuoti. Nesunku, bet dėl visa ko užsirašiau. Maža ką, paspausiu ne tą ir... O kompas tai valdiškas!
Po darbo vakare pradėjau „dirbti“. Šefas sakė pačiam pasidaryti kokias noriu lenteles, svarbu, kad pats suprasčiau ir rasčiau, ką reikia. Viskas prasideda nuo „Word“... Ai, šitą moku, kas kita „Excel“. Elementarias lenteles moku pasidaryti, bet rimtesnių su formulėmis – ne.
Ką daro vyrai, kai ko nors nemoka? Kvailiai apsimeta, kad moka, mokantys piktinasi, kad kažkas nemoka to, ką moka jie, o protingi vyrai paklausia žmonos. Pamokė, paaiškino, bet... Kol aiškina, viskas pavyksta, kai palieka savarankiškai daryti – viskas išeina ne taip.
Ten paspaudžiu, ten užjuodinu, ten nubraukiu, ten įrašau ir prasideda. Tai kažkokios punktyrinės juostelės bėga ratu, kažkokie skaičiai atsiranda, kas reikalinga – kažkur dingsta, ko nereikia – atsiranda. Ir kažką taip užseivinu, kad kompas nebereaguoja nei į „Esc“, nei į „Backspace“, o aš žiūriu į „kineskopą“ kaip ožys į naujus vartus ir skambinu brangiajai.
Jos desperatiškas šūksnis, kad taip negali būti, nieko nekeičia. Nei kompiuteris, nei brangioji nesupranta, ką aš padariau.
„Na, tik tau kompiuteryje gali atsirasti tokios anomalijos“, – tarė griežtai kaip mokytoja, liepė viską uždaryti, ką įmanoma – ištrinti ir pradėti iš naujo.
Uždarau, trinu, išklausau instruktažo ir sėdžiu iki paryčių. Pradėjo šis tas pavykti. Pasidariau lenteles, susivedžiau man reikiamus duomenis, pirmąsias ataskaitas nusiunčiau į centrą ir išvažiavau į reisą. Centrui tiko, o vieną, bendromis jėgomis pakoregavus, pradėjo pildyti visi mūsų vairuotojai. Pakeitė seno pavyzdžio į naują.
Taip besidarbuojant, prabėgo dar viena savaitė.
Darbo pobūdis – mįslė
Jei kas paprašytų konkrečiai pasakyti, ką aš dirbu, kokios mano pareigos, net nežinau, ką reiktų atsakyti.
Ryte 4 valandą išvažiuoju. Vieną dieną keletą valandų, kitą dieną – visas devynias praleidžiu už vairo. Po darbo surenku vairuotojų atskaitas, surūšiuoju, sudėlioju, nuskenuoju, išsiunčiu į centrą. Be šitų darbų dar tenka atlikti įvairių smulkių darbelių, kurių nefiksuoju ir vykdau be jokio nurodymo iš viršaus. Iš idėjos.
Dienos pralėkė akimirksniu ir net nepastebėjau, kaip atėjo didysis penktadienis. Ne, ne tas, kuris būna vieną kartą per metus ir kurį mini visas katalikiškas pasaulis, o vairuotojiškas. Dar nuo sovietinių laikų vairuotojams kiekvienas penktadienis yra didysis, skambiu pavadinimu „Vairuotojų diena“. Nieko nuostabaus, viskas žinoma, pažįstama, šimtus kartų dalyvauta. Bet šis penktadienis šiek tiek neįprastas.
13 mėnesio diena, vieno vairuotojo gimtadienis ir tuo pačiu – jo išleistuvės. Kolega vyksta namo trumpų atostogų. Tokių sutapimų šiaip sau nebūna, todėl nuo ryto šiek tiek neramu.
Kaip ten bebūtų, esu atsakingas už tvarką namuose, draugiškus santykius su kaimynais, o apie tai, kas vyksta penktadieniais toli nuo šeimų esančių vyrų kolektyvuose, yra ne kartą rašyta.
Didysis vairuotojų penktadienis
Po darbo susirinko tik pusė kolektyvo. Kiti buvo kelyje. Vyrai sėda į autobusiuką ir išvažiuoja į parduotuvę. Lieku namuose, rūšiuoju važtaraščius ir laukiu. Grįžo. Parsiveža pilną krepšį. Duonos, dešros, paruoštų šonkauliukų, gaivių gėrimų, pyragaičių ir... tik keletą butelių alaus. Akivaizdu, bet neįtikėtina.
Vienas vyras skuta bulves, kitas pjausto salotas, trečias ruošia kepsnį, verda kavą, dengia stalą ir tik retsykiais gurkšteli alaus. Manau, visos pasaulio moterys alptų iš pasitenkinimo, žiūrėdamos tokį realybės šou. Nesikišu, nes juk ne mano gimtadienis, aš būsiu svečias.
Prisėdu prie savo darbelio, kartais užeinu pasikalbėti. Stalas padengtas – mielai prašom į mėnesio 13 dienos, penktadienio, vairuotojišką vakarėlį.
Kolegai padovanoju knygą ir duodu pirmą draugišką įsakymą – vakarais ne serialus žiūrėti, o knygą skaityti. Prigrasinu, kad po mėnesio klausinėsiu ir privalės atmintinai visus veikėjus išvardyti. Tvirtai prisiekia, kad įpareigos žmoną pirmą perskaityti. Ir vėl žmona. Ką padarysi, jei žmona, tai žmona. Ir ką mes darytume be jūsų, mūsų mielos žmonelės.
Vakarėlio vaizdas vertas ne fotoaparato kadro, o menininko teptuko. Reikės pasidomėti, gal kas iš mūsų moka tapyti.
Vakarienė jauki, paprasta ir blaivi, neskaičiuojant keleto butelių alaus. Išsiskirstome jau po angliško vidurnakčio. Kadangi nedalyvavau ruošiant vaišes, tai suplaunu indus. 3 valandą ryto kolega išvyko namo, o 4 aš išvažiavau padirbėti po „vietinį karjerą“. Nieko, mes pratę mažai miegoti...
Naujokas neturėjo net šaukšto
Dar tą patį vakarą atvyko naujas žmogus. Anglijoje važinėjęs, patyręs, bet, kaip ir mes visi, pratęs prie vairo kairėje. Nespėjo nė kojų apšilti, o ryte jau reikia išvažiuoti į pirmą tikrai anglišką reisą. Gerai, kai žmogus patyręs, tai daug nieko aiškinti nereikia. Trumpas instruktažas dėl vietinės tvarkos, kur ką dėti, ką iš kur paimti, kam kada skambinti.
Žmogus šiek tiek sutrikęs. Tikėjosi keletą dienų pasivažinėti po vietą, apsitrinti ir sulaukti sunkvežimio iš tėvynės su pagrindiniais vairuotojiškais daiktais, nes skrisdamas lėktuvu nieko doro neįsidėsi.
Kitą rytą 4 valandą reikia išvažiuoti kelioms dienoms, o jis nė šaukšto neturi. Kadangi aš niekur toli nevažiuoju, tai duodu savo, o kai ką ir iš mūsų namo inventoriaus. Vairuotojui daug nereikia. Dujinė viryklė, dubenėlis, šauktas, puodelis arbatai, kavai ir makaronams išsivirti. Laikinai galima ir vienu indu naudotis.
Kolega neišsiduoda, bet aš, turėdamas daugiau nei 30 metų patirtį, jaučiu jo jaudulį. Iš namų – tiesiai į mašiną, kurios vairas dešinėje, į nežinomą darbo sistemą be jokio apšilimo. O dar ankstų sekmadienio rytą reikia važiuoti į įmonę, iš kurios imame pakrautas priekabas. Daug kas priklauso nuo pirmo reiso. Jei jis pasiseka gerai, tai ir tolimesnis darbas eisis kaip iš pypkės.
Kolegos iš vakaro iki smulkmenų išaiškina maršrutą ir visus niuansus, susijusius su konkrečiu reisu. Paimant priekabas yra šiokių tokių subtilybių, kurių žodžiu nepaaiškinsi, reikia tiesiog parodyti. Man šis sekmadienis laisvas, tai kad nereikėtų kolegai 4 ryto blaškytis, pasisiūlau kartu nuvažiuoti iki įmonės. Tokiu laiku nebus ko paklausti, tai viską parodysiu. Bekalbėdami nė pastebime, kaip vėl laikrodžio rodyklės persirito per anglišką vidurnaktį.
Angliškų subtilybių lengvai nesuprasi
Anglijoje yra keletas kitų Europos šalių vairuotojams nesuvokiamų keistenybių. Tos šalies priekabos yra be valstybinių registracijos numerių. Vilkikų vairuotojai turi papildomus savo automobilio numerius. Kas kartą prisikabinę priekabą jos gale užkabina numerį.
Na, mat juos šunys, tegu kabina anglišką vilkiko numerį ant angliškos priekabos, bet to jiems ne gana! Kai į Angliją keltu atplaukia europinė priekaba su europiniais numeriais, angliško vilkiko vairuotojas privalo užsikabinti savo numerį.
Vieno numerio ne gana! Anglas nori dviejų. Nenuostabu, kad dažnai gumelėmis ar grandinėlėmis prikabinti numeriai nukrenta ir voliojasi gatvėse. Pasitaiko, kad atkabinę priekabas vairuotojai užmiršta ir juos nusikabinti. Bet tai ne bėda – nuvažiavai į servisą ir išpjauna naujus. Mano kolegos, taip pat ir aš, pirmomis dienomis irgi keletą kartų užmiršome nusiimti numerius. Teko grįžti.
Kad naujokui būtų lengviau, didelėmis raidėmis atspausdinau perspėjimą: „Nepamiršk užsikabinti ir nusikabinti numerių“. Ryte įteikiu ir patariu pirmąsias dienas laikyti tą lapą prieš nosį. Nieko, naujokas ne žioplas, susitvarkys.
Prisikabina pirmąją priekabą ir išvažiuoja. Palinkiu gero kelio, ties sankryža iššoku iš kabinos, neskubėdamas pareinu namo ir prisėdu rimtam pokalbiui su nauju draugu – kompiuteriu. Reikia dar vieną gudrią lentelę pasidaryti. Jau išeina – išmokau.
Sekmadienio vakaras. Gavau žinutę, kad naujokas sėkmingai nuvažiavo, išsikrovė ir ilsisi. Viskas gerai, nes jis tiesiog profesionalas. Rytoj atvyksta šefas, tai kad nebūtų gėda einu pakankinti dulkių siurblį. Geras siurblys. Kaukia kaip lėktuvas, bet ir siurbia viską iš eilės.
Ką tik išvažiavo likę keli kolegos ir likau vienas. Nieko, pratęs. Prisėdu prie savo kompiuterio ir pabandau tesėti pažadą, duotą pirmą emigracijos dieną, – pildyti dienoraštį ir rašyti tiesą. Tik tiesą.
