Manau, kad viską reikėtų pradėti nuo vieno įvykio mokykloje. Aš kalbu apie naująjį mūsų mokyklos šūkį „Lyderiai auga čia“, kuris yra užrašytas ant vienos iš mūsų mokyklos sienų lauko pusės. Tiek man, tiek ir mano klasiokams kilo klausimas: kaip čia gali augti lyderiai, jei mus apgaudinėja?
Kad jums viskas būtų aiškiau, turėtumėme sugrįžti į mokslo metų pradžią, kai mūsų mokykloje buvo įvestos naujos uniformos ir kaip paskatinimas, kad vaikai jas labiau nešiotų, buvo pažadėta ekskursija mokslo metų gale. Tada buvo vienintelė taisyklė: nešioti uniformą t.y. mėlyną megztinį arba švarką.
Mano klasė nematė jokio vargo ir nešiojo uniformas. Vykdavo patikrinimai. Viskas buvo taip, kaip ir sakė direktorė bei jos pavaduotoja. Po poros mėnesių buvo pareikšta, kad vaikai privalo nešioti marškinius ir džinsus arba kelnes, o mergaitės taip pat gali nešioti sijonus arba sukneles.
Auklėtoja rodė labai didelę inciatyvą, nes mūsų klasė nėra pati geriausia iš visų klasių, todėl tiek mūsų auklėtoja, tiek visa klasė norėjome parodyti, kad kažką sugebame padaryti geriau nei kiti. Nešioti uniformą motyvavo ekskursija ir žinia, kad mes pirmaujame.
Sunkiausia ištverti buvo paskutiniuosius mokslo metų mėnesius, kai lauke būdavo karšta, o mes klasėje ir per pertraukas turėdavome dėvėti švarkus. Man kėlė įtarimą tai, kad paklausus pavaduotojos apie ekskursiją, ji atsakydavo, kad dar nieko nesuplanavo ir dar nenusprendė, kas laimės.
Ir štai atėjo paskutinioji mokslo metų savaitė. Birželio pirmąją buvo teikiami diplomai už aktyvų dalyvavimą mokyklos veikloje, gerą mokymąsi ir surinktą socialinių valandų skaičių. Vis dar nenustojo degti viltis, kad šiandien pasakys, kas laimėjo uniformų konkursą.
Mes buvome teisūs – po diplomų teikimo buvo paminėtas ir uniformų konkursas. Visa klasė kryžiavo pirštus, tikėjomės, kad nugalėtojai mes. Kai išklausėme moralo apie tai, kaip visi prastai nešiojo uniformas, išskyrė mūsų klasę ir pasakė, kad mes parodėme iniciatyvą.
Jau ruošėmės šaukti iš laimės, kad gausime ekskursiją, bet teko labai nusivilti. Mums buvo pasakyta, kad vis tiek labai prastai nešiojome uniformas ir prizą gauname šakotį kaip paskatinimo ženklą labiau pasistengti kitais metais.
Nesupratau šio pasakymo – nebuvo nurodytas tikslus skaičius mokinių, kurie turi dėvėti uniformą. Buvo pasakyta, kad klasė, kuri uniformą nešios geriausiai iš visų klasių, gaus ekskursiją!
Todėl man kyla klausimas – ar jie nori, kad jų „lyderiai“ užaugtų manipuliuotojai ir apgavikai? Kaip apmaudu turėtų būti mūsų klasės auklėtojai... Juk ji parodė didžiausias pastangas. Kiek laiko skirta tėvų skambinimui, jei vaikas ateina be uniformos. Kiek laiko skirta vaikams paaiškinti, kad reikia klausyti mokyklos vadovybės ir nešioti uniformas.
Man tik keista tai, kad kitais metais direktorė ir pavaduotoja tikisi, kad mes nešiosime uniformas...
Manau, kad iš pradžių reikėtų susirūpinti mokinių jausmais, paklausti, ar jiems viskas patinka mokykloje, o tik tada sutvarkyti mokyklos uniformas! Tikiuosi, verdeniečiai manęs labai šiuo straipsniu neužsipuls. Aš tiesiog išsakiau savo nuomonę.
* * *
Klaipėdos „Verdenės“ progimnazijos direktorė Rima Bėčiuvienė tvirtino, kad nė viena mokyklos klasė nenešiojo uniformos taip pavyzdingai, kad būtų nusipelniusi ekskursijos. Įstaigos vadovė teigė, jog minėtos klasės mokiniai sukrusdavo ir imdavo geriau nešioti uniformas tik prieš patikrinimus, o vėliau ir vėl apsileisdavo.
„Mūsų mokykloje – 900 mokinių, kitais metais dar daugiau. Mūsų mokiniai geranoriškai sutiko nešioti uniformas. Jie ir sutarty pasirašo, kad dėvės tą uniformą, bet paskui ateina su marškinėliais, ant kurių – viskio reklama.
Mes jų nebaudėm, nesakėm „neįeisit į mokyklą“, bet mėginom skatinti – jeigu rasim elegantiškiausią klasę, kur visi pasitempę nešioja, skirsim ekskursiją. O dabar matot, kokia išeina ta reakcija.
Beje, čia ne mes nusprendėm neskirti. Čia mokinių tarybos sprendimas. Kaip mokiniai dėvi uniformas, stebėjo pavaduotoja su mokinių taryba. Jie darė reidus, lankėsi klasėse, žiūrėjo. Ir tokios klasės, kur tikrai visi nešiojo uniformą – nebuvo“, – kalbėjo R.Bėčiuvienė
Direktorė apgailestavo, kad geranoriškas susitarimas virto tokiu nemalonumu, ir žadėjo pagalvoti apie konkrečius kriterijus, pagal kuriuos kitais metais būtų galima tiksliai įvertinti, ar kuri nors klasė nusipelnė apdovanojimo.
