Į parduotuvę užsuku dažnai – tai maisto reikia, tai ledų per karščius norisi. Ir štai anądien eidamas pro žaislų skyrių pamačiau vaizdelį, kuris nupurtė. Priešais mane stovėjo jauna moteris ir maždaug 7 metų vaikas. Jau didokas, bet vis dėlto vaikas. Pamačiau, kaip vaikas tampa mažu velniu.
Iš pradžių nesupratau, apie ką jie taip aktyviai kalbasi. Tik po kiek laiko pastebėjau, kad jis nori tokio technikos prietaiso kaip dronas. Kam teko susidurti su jų kainomis, tai žino, kas tai per aparatas. Mama visokiais būdais mėgino aiškinti, kad šis daiktas jam nereikalingas, juolab kad nėra pinigų. Nepykite, bet 7 metų vaikui drono dar tikrai nereikia.
O vaikas visokiais būdais kaip galėdamas ir toliau mamą spaudė į kampą. Kai jau pamatė, kad nieko negaus, jam prasidėjo isterija. Jei nebūčiau matęs, kad tai vaikas, būčiau sakęs, kad girdžiu priešgaisrinę sireną. Jis krito ant grindų, pradėjo daužyti rankomis ir kojomis žemę, šaukti. Šis mažas velnias net išdrįso mamai pasakyti, kad nekenčia jos ir kad ji yra pati blogiausia motina.
Prišnekėjo visokių bjaurybių. Mamai liko raudonuoti iš gėdos. Aš dar iki šiol pamenu savo paties mamos žodžius, kad tokias isterijas labai gerai pagydo du dalykai: darbas ir diržas. Žinoma, vaikų mušti negali. Bet profilaktiškai gal būtų neprošal?
Ši mama nepasidavė, nors įsivaizduoju, kiek jai nervų kainavo mažojo velnio isterija. O toje pat parduotuvėje neseniai mačiau ir kur kas blogesnį atvejį. Jis tik parodė, kaip kartais mamos lepina savo princus ir nepagalvoja apie aplinkinius.
Buvo šilta, saulėta diena. Užėjęs į parduotuvę iškart pastebėjau mažą berniuką, lakstantį su vaikišku prekių vežimėliu. Tiksliau, net ne bėgiojantį, o siautėjantį. Man buvo labai įdomu, kur jo mama. Juk 4–5 metų vaikas negali būti vienas. Po kelių minučių pastebėjau iš už lentynų išlendančią makiažu lyg iš mados šou pasipuošusią moterį.
Ji, matydama siautėjantį savo vaiką, kuo ramiausiai vėl nulindo už lentynų! Kai vaikas su vežimėliu atsitrenkė į kitą pirkėją, neišlaikęs pradėjau jį auklėti. Sutinku, tai ne mano pareiga, bet jeigu motinai rūpi tik kelnaitės ir makiažas, tai kas nors turi jam paaiškinti? Jei nori duotis, tegul daužo namie porcelianus.
Ir staiga atlėkė mamelė. Pradėjo šūkauti, ko aš kišuosi ne į savo reikalus. Pagal kultūrą tai, kaip sakoma, obuolys nuo obels...
Abu šie atvejai man tik parodė, kaip nesuvokiamai dabar elgiasi vaikai. O kas dėl to kaltas? Mamytės, jei jūs taip auklėjate vaikus, iš jų gyvenime nebus nieko gero. Tik kodėl kentėti turime mes, kiti pirkėjai?..
