Ir aš buvau vienas iš tų retų egzempliorių, kuris nebuvo atostogavęs Turkijoje, išskyrus keletą valandų Stambule, kai prieš gerus 10 metų laukiau jungiamojo skrydžio į Filipinus.
Dauguma artimų draugų iki šiol kasmet atostogauja Turkijoje ir sako: „Tik neskrisk į Egiptą.“ Bičiulis Andrius sakė, kad kai jo tėvai nuskrido paturistauti į Hurgadą, tai visą savaitę viduriavo. Tiesą sakant, aš nežinau nė vieno, kuris svečiavosi Egipte ir neviduriavo.
Taigi nusipirkau skrydžius už 79 svarus skrydžius pirmyn ir atgal į Antaliją 11 dienų. Galvoju, nuskrisiu pasideginti, tik keturios valandos skrydžio, kodėl gi ne!
Nusileidęs su „Thomson“ oro linijomis, aš tiesiu taikymu nukulniavau į autobusų stotį, kur TUI pažymėti autobusai laukė keleivių, kuriuos išvežiojo po įvairius resortus (liet. kurortus).
Nieko aš vairuotojui nesakiau – nei labas, nei sudiev. Įlipau į autobusą, kuris greitai prisipildė skandinavų turistų, suskaičiavo mus ir pradėjo kažkur važiuoti.
Lygiai tas pats yra ir Tenerifėje. Nusileidi, nueini į stotelę, įlipi į TUI pažymėtą autobusą ir jis tave kažkur nuveža nemokamai.
Autobusas važiavo ilgai ir nuobodžiai, ir privažiavus Alaniją, kažkokį resortą, aš jame išlipau ir nusigavau iki centro.
Už svarą sterlingų – 4,27 liros. Iškart susivokiau:
Lira prie lito – viens prie vieno.
Turkijoje vyrauja lietuviškos kainos iki Lietuvai įsivedant eurą. Išsikeitęs gerą šūsnį lirų, patraukiau centro link. Pamačiau viešbutį. Kadangi esu buvęs Maroke, Mauritanijoj, Malaizijoj, Saudo Arabijoj ir dar begalėje kitų arabų ir musulmonų kraštų, žinojau sistemą.
Net neklausiau, kokios jų ten viešbučių kainos. Pamojavau 150 lirų, sakau, savaitei man reikia kambario. Viešbučio savininkas kažką pamykė, pamykė ir davė raktus. Kaip dviejų žvaigždučių viešbutis savaitei už 150 litų su atskiru dušu, tualetu ir balkonu, visai gerai.
Netruko ateiti vakaras ir tiesiu taikymu nuėjau į Alanijos naktinio gyvenimo šerdį.
Bokalas alaus vietiniam restorane – 12 litų. Žinot, už svarą Ukrainoje bare išeina 2 bokalai, o čia – Britanijos kainos. Na ir kas, kad jie prašo 12? Duodi 10 ir jie patenkinti, o žinant, kad tūlam lietuviui vakarui reikia minimum 10 bokalų, tai nėra alkoholis čia jau toks ir pigus, kaip visi svaigsta.
Litras vietinės rakijos – beveik 100 litų parduotuvėje. Alaus skardinė parduotuvėje 6 litai, jautienos kilogramas – 60 litų, normalus kumpis – 120 litų už kilogramą. Kaip jie ten išvis išgyvena, pagalvojau!
Tai taip ir gyvena. Kemša tuos savo papločius, o vietinis viešbučio savininkas man vis siūlė įsigyti apelsinų, pomidorų iš jo tėvo plantacijos. Tik 300 dolerių už toną, Simonai.
Kadangi mačiau, kaip britai masiškai „Duty free“ parduotuvėse pirko viskį, nusipirkau litrą jo ir aš. Viskio kainos Turkijoje yra astronominės. Naktiniame klube alus – 25 liros/litai, o klubuose dauguma pasiima vieną gėrimą ir prastovi su juo visą vakarą.
Jeigu Lietuvoje klubuose vienam vaikinui tenka penkios merginos, tai Alanijoj vienai merginai tenka 10 turkų ir 5 užsieniečiai.
Ten dominuoja vyrų dėmesio ieškančios skandinavės. Rytų europiečiai ten vyksta dažniausiai šeimomis arba poromis. Pliažas geras, aptarnavimas geras, maistas skanus, bet nuobodu.
Bet labiausiai už viską mane užkniso įkyrus bandymas tau ką nors parduoti.
Hello my friend, where are you from? (liet. labas mano drauge, iš kur atvykai?)
It's none of your f***ing business. (liet. ne tavo su***tas reikalas.)
Ir vis tiek neatlyžta. Ir taip 50-60 kartų per dieną. Lygiai taip pat buvo Maroke, dar įkyriau Indijoj, Pakistane, Bangladeše, bet to aš nesitikėjau Turkijoje.
Tačiau aš tam suradau priešnuodį. Vos tik išgirstu „hello my friend, where are you from?“, iškart atsakau: „I am from Syria. Give me some money. I am asylum seeker.“ (liet. Esu iš Sirijos. Duok man truputį pinigų. Ieškau prieglobsčio.)
Tuomet pardavėjai parausta, susinervina ir pasako – tu nesi iš Sirijos. Jiems tai labai jautri tema, bet tas nuolatinis dėmesys mane išvargino.
Nusprendžiau važiuoti į Kemerą
Pakeliui sužinojau, kad tą pačią dieną netoliese įvyko tragedija, per kurią žuvo Lietuvių turistai.
Atvažiavęs į Kemerą pasijutau kaip kitame pasaulyje. Kemeras daug brangesnis nei Alanija, nes turistai moka daugiau už tai, kad jie galėtų ilsėtis ramybėje. Kemeras tikrai labai gražus miestelis, bet paplūdimys – vieni akmenys.
Kemere irgi savi niuansai. Viešbučiai prašo belekiek, bet aš vėl pamojavau 120 lirų. Už keturias naktis duosi?
Irgi pamykė, pamykė, bet nusileido.
3 žvaigždučių viešbutis su baseinu ir dviem mielais vėžliukais kaip už 30 litų parai buvo tikrai geras pasirinkimas. Viešbutis apytuštis, rusų turistų nėra, todėl turkai mažina kainas. Kemere klubai jau mokami, bet tuose klubuose merginų labai mažai.
Kemeras yra geras tuo, kad gatvės prekeiviai nėra tokie įkyrūs, o pačiam centre esančios šeimos užeigos skaniai ir nebrangiai tiesiog tavo akyse pagamina ką tiktai nori. Visgi Turkija – tai ne Megalufas, ne Ibisa. Antalijos regionas – tai ne ta vieta, kur tu gali gerai pasitūsinti. Tai labiau šeimų, porų poilsiui subalansuotas regionas – laabai nuobodi vieta!
Ar antrą kartą skrisčiau į Turkiją?
Tikrai ne!!!
Čia tu esi tik vaikščiojantis ATM aparatas (bankomatas. – Red.). Toks įspūdis, kad tu jiems reikalingas tik tam, kad jie galėtų tave apmauti, brangiai įbrukti kokį niekalą. Netgi hamburgeriai, kebabai, avienos, jautienos patiekalai yra žymiai skaniau paruošiami Britanijos užeigose ir restoranuose.
Kam važiuoti į Turkiją? Kad ten pigu?
Ispanija, Graikija, JAV, visa Pietryčių Azija, Pietų Amerika, Australija, Ukraina, Rusija yra šalys, kuriose turėsite daug daugiau, ką veikt.
Kas gali būti blogiau už Turkiją? Turbūt tik Egiptas. Ten jau niekas nebevažiuoja, ir vietiniai masažus, už kuriuos imdavo 15-20 dolerių, dabar jau daro vos už 5 dolerius.
Turkija – tai diktatūra. Už Erdogano kritiką jūs galite būti įkalintas. Aš prognozuoju, kad už keleto metų Turkiją ištiks Sirijos likimas. Bet labai norėčiau, kad būtent Turkija, o ne Iranas ar Saudo Arabija vadovautų visų musulmonų paradui. Turkija galėtų būti puikiu musulmoniškos šalies pavyzdžiu.
Alanijoj mačiau plakatą, kad Alanija oficialiai draugauja ir su dviem Lietuvos miestais – Trakais ir Šilute. Alanija draugauja su 27 miestais. Spėju, šis miestas yra nusiuntęs bendradarbiavimo paraiškas kokiems penkiems tūkstančiams miestų. Ir tai logiška. Tų šalių gyventojai Turkijai atveža pinigų.
Aš nežinau, ką tie šimtai tūkstančių mūsų tautiečių pamato gero toje Turkijoje, bet joje man buvo be proto nuobodu. Ką gali manyti apie šalį, kurioje visur dominuoja falsifikuoti gaminiai? Ir dar kai kurie drįsta už falsifikuotą avalynę, marškinėlius, džinsus prašyti tiek, kiek kainuotų originalūs.
Alanija – tai rojus merginoms
Reikia pripažinti, kad Turkijos vyrai atlieka labai svarbų vaidmenį mūsų genofondui. Visos mūsų nurašytos, po du tris gimdymus patyrusios mergelės ten sulaukia didžiulio dėmesio. Kuo storesnė, tuo geriau, nes stambi mergina – tai pasiturimo gyvenimo atspindys.
Mūsų moterys ten pražysta naujomis spalvomis. Turkai dėl apkūnių mergų eina iš proto, o jei jos dar su akiniais, tuomet tokias nešioja ant rankų.
Jie prieš susituokiant jas uždaro atskiruose nameliuose ir jas valgydina, maitina, kol jos tampa didžiulėmis pampučkomis, ir tuomet jas veda. Ir tuomet jų šeimos susilaukia laimingų vaikučių.
Ir tuomet šios be proto laimingos lietuvės moterys visiems pasakoja, kokios jos laimingos, ir jų draugės, likusios Lietuvoje, joms labai pavydi, ir jos sako: „O, kaip aš norėčiau irgi tokio turko vyro.“
Ir tuomet jos atvažiuoja aplankyti savo draugių, Lietuvoje palieka savo vyrus ir niekada nebegrįžta, nes jos įsimyli turkų vyrus, ir turkai jas tukina, tukina, kol jos jau nebepaeina, ir tuomet jos numiršta, ir visa šeima liūdi ir gedi. Ir kai nuleidžia Lietuvės moters karstą į smėlingąją Turkijos žemę, visas miestelis paskelbia gedulo savaitę, ir tuomet tos mirusios moters vardu pervadina kokią nors miestelio gatvę.
O jų vyrai dar labai ilgai liūdi, sielvartauja ir iš to sielvarto valgo papločius, kol jų turinys užkemša žarnyną ir sukelia rimtų sveikatos problemų, dėl jų vyrai miršta ir atgula į tą patį kapelį.
