Atostogavome su mama Alanijoje. Po tingaus poilsio prie jūros nusprendėme prasiblaškyti ir nusipirkome iš vietinių turkų pasivažinėjimą džipais. Kelionės pradžia tikrai buvo smagi – gera nuotaika, lenktynės, laistymasis vandeniu... Žodžiu, viskas, kaip ir turi būti, kad nebūtų nuobodu.
Fotografavomės ant aukšto kalno, kad įsiamžintume įspūdingame Alanijos fone, ragavom uogas, grožėjomės nuostabia gamta. Po lengvo pasivažinėjimo sustojome prie kalnų upeliuko nusifotografuoti purslų fone, susimojavome su kitų džipų keleiviais, žodžiu, viskas nuostabu!
Jau ruošėmės judėti toliau, pradėjome rikiuotis į koloną. Mūsų mašina buvo antra. Pradėjome judėti iš upeliuko, nes buvome sustoję vandenyje. Vairuotojas paspaudė greičio pedalą, kad „kiečiau“ pajudėtume iš vietos ir – o siaube -pamačiau, kad mašina per arti skardžio krašto ir slysta nevaldoma!
Spėjau pagalvoti – viskas! Ir kritome... Atrodė, kad viskas vyksta labai ilgai – skęstu, skęstu... Ir stebuklas – išnyru iš vandens gyva! Ieškau mamos, kitų keleivių (kartu važiavo 5 latvių šeimyna). Visi gyvi, ropščiamės iš mašinos, neaišku net kaip. Mums puolė padėti turkai, kitais džipais važiavusieji... Bet visi gyvi, apdaužyti, kruvini, tas jau nesvarbu...
Turkai uždarė kelią, kad kiti nematytų nelaimės, fotografuoti neleido, bet vienas fotoaparatas buvo atsparus vandeniui ir net pavyko padaryti keletą nuotraukų. Visi daiktai plaukė vandenyje, gerai, kad pasus viešbutyje buvome palikę. Mus nuvežė į ligoninę, labai rūpinosi visais reikalais.
Žodžiu, atsitiko nelaimė, kaip ir bet kur taip gali atsitikti. Dar kartą nuvažiavusi į Turkiją ar Egiptą, tikrai vėl važiuočiau su vietiniais, nes ir iš mūsų kelionių operatorių perkant keliones vis tiek veža vietiniai, tik dvigubai brangiau.
Be to, teko Egipte plaukti į jūrą su mūsų kelionių operatoriaus gidu, tai vietiniai net stebėjosi, kaip galima į audrą plukdyti žmones, bet čia jau kita istorija...
