Nepamenu, koks buvo mano intelekto koeficientas, kai buvau šešerių, bet nemanau, kad labai aukštas. Būdamas tokio amžiaus smėlio dėžėje stumdžiau traktorių mediniais ratais, o dabartiniai vaikai maigo išmaniuosius telefonus ir drąsiai stuksena per kompiuterio klavišus. Su vienu tokiu gudročiumi teko susidurti suaugusiųjų kirpykloje.
Turiu pasakyti, kad šešiametė mergaitė prirėmė mane prie sienos ir tik laki mano fantazija padėjo iš kirpyklos garbingai pabėgti.
Kartą, kai mane jau apkirpo, sėdėjau kirpykloje ir laukiau, kol apkirps žentą. Kadangi artėjo laikas tapti seneliu, tai nepraleidau progos pabendrauti su kirpėjos šešiamete dukra Emilija (vardas pakeistas). Mergaitė buvo labai komunikabili ir drąsi. Matyt, jai dažnai tenka būti mamos darbe tarp žmonių, tad mielai ir lengvai bendravo su nepažįstamu dėde.
Kadangi mes – klaipėdiečiai, tai kalba su mažyle sukosi apie jūrą. Stengiausi su ja kalbėti kaip su sau lygia, be jokių šveplavimų ar mažybinių žodelių. Labai greitai išsiaiškinau, kad jos senelis – jūreivis. Kalbant pastebėjau, jog mergaitei iškritę priekiniai pieniniai dantukai. Tuoj pasidalinau savo žiniomis – pabandžiau jas pateikti kaip pasaką, nes nuo vaikystės iki šių dienų jas mėgstu.
„Ne taip seniai, o gal ir seniai, didelis burinis laivas, vadovaujamas bebaimio kapitono Stepono, išplaukė į tolimą ir pavojingą kelionę. Po daugelio jūroje praleistų dienų jūreiviams, keleiviams ir net pačiam kapitonui iškrito dantys. Kaip tau, – linktelėjau į mergaitę ir tęsiau. – Net margai tarškalei papūgai snapas nulinko“, – pridūriau ir bakstelėjau į stalą, ant kurio gulėjo nupieštas paukštis lenktu snapu.
Emilija pastūmė į šalį pieštukus, piešinius ir susikaupusi laukė tęsinio.
„Kai paskutinis ir vienintelis dantukas iškrito linksmuoliui bocmanui, vardu Smaližius, kapitonas Steponas nuėjo į mažą kajutę, kurioje gulėjo sena knyga. Joje buvo surašyta daugiametė jūreivių patirtis, patarimai ir paslaptys.
Mažojoje kajutėje jau daug metų gyveno didelė didžiaakė musė. Ji saugojo tą knygą ir tik viena turėjo teisę ją vartyti. Garsiai dūgzdama musė savo letenėlėmis atsargiai ėmė lapus už kampučių ir vertė, o kapitonas įdėmiai skaitė.
Pervertus apie penketą puslapių Steponas rado juodu ant balto parašyta: „Jei krenta dantys, reiškia, trūksta vitamino C. Plaukiant į tolimą kelionę reikia pasiimti daug statinių su raugintais kopūstais. Jie ilgai negenda ir juose gausu vitamino C.“
Kapitonas pagarbiai padėkojo senajai musei ir nieko nelaukęs įsakė plaukti į artimiausią uostą. Prisikrovę pilnus triumus statinių su skaniais raugintais kopūstais komandos nariai ir keleiviai pratęsė kelionę į užrakintų balsų šalį. Visi, net papūga, kas dieną...“
„Į kokią šalį pratęsė kelionę?“ – gudriai primerkusi akį pertraukė mano pasakojimą mergaitė.
Akimirksniu supratau, kad savo šnekumu pakliuvau ant smalsios klausytojos kabliuko, bet trauktis nebuvo kur.
„Tai tokia šalis, kurioje ponia Tyla slepia iš vaikų pagrobtus balsus, – pasakiau, o rimtas mergaitės žvilgsnis ir truputį suraukta kakta vertė mane pirma paaiškinti apie balsus ir tik po to tęsti pokalbį apie kopūstus. – Po pasaulį klajoja ponia Tyla. Kai ji išgirsta užsiožiavusį rėkiantį vaiką, išdygsta lyg iš po žemių, baksteli į liežuvį ir, kol vaikas žiūri į ją iš nuostabos išsižiojęs, pavagia jo balsą.
Ji labai mėgsta vaikštinėti konditerijos ir žaislų skyriuose. Ten būna daugiausiai besiožiuojančių, krentančių ant žemės ir rėkiančių vaikų. Vienas berniukas, netekęs balso konditerijos skyriuje, surinko visus bebalsius vaikus ir su kapitonu Steponu išplaukė ieškoti ponios, vardu Tyla, šalies“, – porinau aš.
„Tame laive, kuriame buvo bedančiai jūrininkai, plaukė ir bebalsiai vaikai pradurtais liežuviais?“ – nusistebėjo mergaitė.
„Taip, pilnas laivas bebalsių vaikų“, – atsakiau jausdamas, kaip jaunoji pašnekovė savo smalsumu ir suktais klausimais tuoj prirems prie sienos.
„O vaikams taip pat dantys iškrito?“ – neatlyžo mergaitė ir nužvelgė suaugusius, kurie taip pat įdėmiai klausėsi mūsų dialogo.
Atsakiau, kad žinoma, juk jiems toje kelionėje tai pat trūko vitamino C.
„O kur ta ponios Tylos šalis?“ – paklausė mergaitė.
„Aš nežinau“, – kaltai šyptelėjau pajutęs, kad toks paprastas pokalbis apie dantukus ir kopūstus gali pavirsti į nesibaigiančią ir sudėtingą diskusiją.
„O kas žino?“ – tvirtai paklausė, nekreipdama dėmesio į sublizgusius ant mano kaktos didelius prakaito lašus ir sunėrė rankas ant krūtinės.
„Vienažnyplis krabas, gyvenantis jūros dugne. Jis pasakė mėlynajam banginiui. Banginis pašnibždėjo tą paslaptį ilgaūsiui šamui. Šamas papasakojo šuniukui Tobiui, kuris jį išgelbėjo nuo brakonierių. Tobis viską perdavė balsą praradusiam, bet gyvūnų kalbą pradėjusiam suprasti savo draugui berniukui Lukui.
Lukas surinko visus bebalsius vaikus, susodino į kapitono Stepono laivą, nuplaukė į tolimąją pavogtų balsų šalį, sunkioje kovoje nugalėjo ponią Tylą, grąžino vaikams balsus, laimingai sugrįžo į gimtinę ir nepavėlavo į rugsėjo pirmosios šventę“, – atpyliau vienu įkvėpimu ir nusišluosčiau prakaitą.
Kirpykloje įsivyravo tokia tyla, kad jos sudrumsti nedrįso net ant palangės tupinti musė, kuri man pasirodė labai panaši į varčiusią senąją knygą. Tiek mergaitė, tiek suaugusieji bandė susigaudyti painioje informacijos sekoje.
Pasinaudojęs tyla nedrąsiai grįžau prie pokalbio apie dantis ir kopūstus.
„Jūreiviai, keleiviai ir kapitonas Steponas kas dieną valgė raugintus kopūstus ir jiems daugiau dantys nebekrito. O tu ar valgai raugintus kopūstus?“ – paklausiu žiūrėdamas į giliai susimąsčiusią ir truputį išsižiojusią jaunąją pašnekovę.
Mergaitė pačepsėjo ir įtariai paklausė: „O kaip jie tuos kopūstus valgė, jeigu jiems dantys buvo iškritę?“
Nuo netikėto klausimo aš išsižiojau daug plačiau nei mergaitė. Pajutau, kaip nuo jaudulio sudrėko nugara. Emilija ir aplink esantys suaugę susmeigę į mane savo žvilgsnius laukė atsakymo į suktą klausimą. Musė sudūzgė ir perskrido ant šviestuvo, kabančio virš mano galvos. Keletą akimirkų pakėlęs akis į viršų stebėjau sustingusią musę.
Pamąsčiau, mirktelėjau didžiaakiai musei ir atsakiau: “Kol jie neturėjo dantų, jiems teko kopūstus ryti, o kai išdygo nauji dantys, pradėjo kramtyti. Taip parašyta senojoje knygoje.“
Kol suaugusieji santūriai valdė juoką, musė suko garbės ratus apie šviestuvą, o Emilija mąstė, su žentu išsmukome iš kirpyklos ir nuskubėjome į artimiausią knygyną. Labai norėjosi pažiūrėti, kokias pasakas dabar publikuoja. Esu įsitikinęs – kokias pasakas vaikai girdės nuo mažumės, su kokias herojais augs, kokius pamėgdžios, tokiais ir užaugs.
Atvirai pasakysiu: man daugelis dabartinių pasakų atrodo neįdomios, animaciniai filmai nepriimtini ir nesuprantami. Įvairūs monstrai, nindzės, vienaakiai ateiviai, robotai, teletabiai ar liūto rankose „apsitriedęs“ vilkas. Būsiu nepopuliarus, bet senoji animacija buvo puiki, lengvai suprantama ir puoselėjanti gerąsias žmonių savybes. O senosios pasakos buvo lengvai skaitomos, šiltos ir paprastos.
Geriau, kai herojus kitam padeda paprastai, realiai ir žmoniškai nei kai kažkoks neaiškios kilmės padaras kalavijais ar fantastiškais ginklais naikina savo priešus. Todėl nereikia stebėtis, kad dabartiniai vaikai būna žiaurūs ir negailestingi bendraamžiams bei silpnesniems. Juk jaunimas stengiasi būti „kieti“ kaip dabartiniai herojai.
Mano vaikai užaugo su tomis pasakomis, kurias aš vaikystėje skaičiau. Todėl ir anūkams skaitysiu tas pačias arba kursiu savas – tokias, kuriose tikrai nebus baisių robotų.
