Dalinuosi savo istorija, kad kitos moterys, kurios stengiasi dėl savo vaikų sveikatos, žinotų, jog yra galinčių padėti žmonių. Taip pat noriu padėkoti visiems, kurie pagelbėjo mano šeimai.
Lemtinga avarija įvyko, kai Elvyrai buvo 11 metukų. Mano sesuo važiavo iš kaimo su savo sūnumi. Jie kartu pasiėmė mano dukrą. Ir bevažiuojant jie nulėkė nuo kelio. Kaip ten iš tiesų buvo – ar greitį viršijo, ar padanga sprogo – aš nelabai gilinausi. Kai žmogus artimas, nesinori jo kaltinti.
Po to su dukra kelis mėnesius gulėjome ligoninėje. Jai buvo keliose vietose lūžusi kaukolė, lūžęs žandikaulis, šonkauliai. Stipriausias smūgis buvo į galvą. Dėl to ji po avarijos nebeatsigavo – paniro į komą.
Užsitęsusi koma virto vegetacine būkle. Elvyra būdrauja, keičiasi jos miego ir pabudimo ciklai, tačiau ji tik atmerkia ir užmerkia akis. Nejuda – nejudina nė vieno pirštelio, nevalgo – jai įstatytas vamzdelis maistui, nėra sąmoninga.
Žinoma, niekas į akis man nesakė, kad vaikas neatsigaus. Jeigu tai būtų koks 80-metis tėvukas, tada gal ir pasakytų: „Vilčių mažai, turbūt neatsigaus.“
Bet pasakyti jaunai mamai, kad jos vienintelis vaikas, kuriam tėra 10 metukų, neatsigaus – per žiauru. Gydytojai man pasakė, kad reikia laukti, reikia laiko. Kad be pasekmių viskas nepraeis, bet jos gali būti ir nelabai sunkios. Manau, tai parodo gydytojų žmogiškumą.
Kiek padėti galėjo kamieninių ląstelių operacija. Lietuvoje tuo metu jos dar nedarė. Su šeima rašėme laiškus į visas įmones, prašėm pagalbos, apie mus buvo paskelbtas ir straipsnis. Pradėjome rinkti pinigus ir per 21 dieną surinkome apie 30 tūkst. litų.
Daugiausia mums padėjo ne didžiosios įmonės, o paprasti žmonės. Žiūrėjau į savo elektroninės bankininkystės išrašą ir verkiau: 2 litai, 5 litai, 1 litas... Įnešė po truputį, o kiek surinkome! Mūsų žmonės labai širdingi. Noriu padėkoti visiems jiems.
Operaciją padarėme, galbūt ji šiek tiek padėjo. Bet tikėjausi, kad Elvyra po jos atsigaus, galės bendrauti. Taip neįvyko.
Dabar, kai praėjo tiek metų, galbūt aš to ir nekartočiau. Tiesiog pasitikėčiau Dievu. O tada atrodė kitaip. Atrodė, kad turiu griebtis bet kurio šiaudo. Taip pat maniau, kad viską turiu daryti pati.
Iš karto po avarijos man buvo pasakyta, kad dukrą geriausia būtų paguldyti į slaugos ligoninę. Kad namie rūpintis dukra sunku, varginga. Bet apie slaugos ligonines buvau prisiklausiusi visokių gandų, prisiskaičiusi baisybių, todėl griežtai atsisakiau ir parsivežiau dukrą namo.
Rūpinausi ja namuose. Vėliau ištekėjau antrą kartą (po tos avarijos mudviem su vyru nenusisekė santykiai), pastojau. Prižiūrėti tokį ligonį, kai esi 7-8 mėnesį nėščia, yra labai sunku. O dar ir gimdymas laukė. Todėl, nepaisydama mano nusistatymo, apylinkės gydytoja įkalbėjo mane kuriam laikui paguldyti Elvyrą į slaugos ligoninę.
Be reikalo šitaip bijojau. Visi Nemenčinės slaugos ligoninės darbuotojai buvo labai nuoširdūs ir nuostabiai prižiūrėjo Elvyrą. Ačiū jiems. Visada atsakydavo į visus klausimus, niekada nebūdavo nemalonumų. Šiemet vėl keliems mėnesiams paguldžiau ten dukrą, nes esu absoliučiai rami, kad ji bus prižiūrėta.
Dėkoju ir Naujosios Vilnios bei Nemenčinės poliklinikų darbuotojams. Net prireikus paimti kraują, seselės atvyksta į namus. Gydytojai taip pat. Mūsų gydytojai yra pasišventę. Jie noriai padeda.
Taip pat ačiū vaikų nefrologei Rimantei Čerkauskienei, vaikų ligų gydytojai Tatjanai Čumakovai, Nemenčinės poliklinikoje dirbančiai Alinai Žindul ir gydytojai Rimutei Gasparavičienei.
Noriu išreikšti visiems padėjusiems ir tebepadedantiems žmonėms didelę padėką. Nors dabar vilčių, kad situacija pagerės, jau nėra.
2 metus gydytojas padarė jos smegenų nuotrauką, pasakė: „Neįsivaizduoju, kaip ji dar gyvena – smegenų ten praktiškai nebelikę.“
Tuo metu Elvyra sirgo plaučių uždegimu ir gulėjo reanimacijoje. Gydytojas sakė nemanąs, kad ji išsikapstys, ir reikėtų ruoštis liūdniausiam. Nepaisant to, išsikapstė, gyvena. Jeigu tai galima pavadinti gyvenimu...
Kartais pagalvoju, kad būtų geriau, jeigu Dievas ją pasiimtų. Kita vertus – jeigu eutanazija būtų įteisinta, aš jai nesiryžčiau.
Būna tokių dienų, kad Dieve, Dieve. Bet tada pagalvoju, kad jeigu taip yra, vadinasi, tai man skirta. O jeigu Dievas man skyrė tokį kryžių – aš galiu jį panešti.
