Kai pusbrolis buvo mažas, nutiko nelaimė. Didesniuose rajonų kiemuose būdavo tokios girgždančios karuselės/supynės/sukynės, kuriose vaikai sukdavosi. Dažniausiai neprižiūrimi. Kartais kuris nusibalnodavo kelį ar alkūnę, bet triukšmo dėl to nieks nekeldavo. O pusbrolis kažkaip įsigudrino paleisti karuselės strypą tada, kai ji sukosi didžiausiu greičiu. Koja slystelėjo ir jis nulėkė nuo sukynės.
Skrido toli, trenkėsi smarkiai ir liko neįgalus visam gyvenimui. Dėl pažeistų nervų vaikšto lėčiau, judesių koordinacija šiek tiek sutrikusi. Kasdienius veiksmus atlikti gebėtų, bet porcelianinės vazos ar kirvio malkoms kapoti jam duoti nereikėtų. Jau gimė su regėjimo sutrikimu, o po tos nelaimės sutrikimas dar labiau progresavo ir viena akimi pusbrolis jau kone aklas.
Aš pora metų vyresnė, bet nuo pat jo gimimo buvome artimi. Ir tas įvykis nepakeitė mūsų draugystės. Ją pakeitė mano teta, pusbrolio motina.
Po nelaimės ji pusbroliu rūpinosi 24 valandas per parą. Ir tai suprantama. Berniukas mažas, būklė sunki – motina darė viską, ką galėjo. Bet paskui, kai jis sustiprėjo, teta vis tiek laikė jį uždarytą.
Pirmiausia, nebeišleisdavo į kiemą – tai aš ateidavau pas juos į svečius. Taip buvo saugiau. Paskui atsiėmė jį iš mokyklos ir nusprendė mokyti namie. Kad nereikėtų „stumdytis tarp tų nejautrių gatvinių“. Į lauką – tik su mama.
Visa šeima prieštaravo tokiems sprendimams. Mano mama su seserimi – mano teta – ne kartą pykosi. Bet taip ir nepajėgė įrodyti, kad perdėta globa ne į gerą.
Tvirtai tikėdama, kad reikia sūnų apsaugoti nuo visų įmanomų nepatogumų, teta jį izoliavo nuo pasaulio. Ir gynė kaip žvėris. Po konfliktų su mano mama teta jau rečiau ir mane kviesdavo į svečius. O pusbrolio laukan vieno neišleisdavo. Taip tarsi nutrūko jo paskutiniai žmogiški ryšiai.
Šitaip užsidarę jie gyveno. Turbūt nereikia ir sakyti, kad pusbrolio tėvas praėjus vos keleriems metams po nelaimės išėjo iš tų namų. Ir garantuoju – ne dėl to, kad vaiku per sunku buvo rūpintis. Dėl to, kad neištvėrė matydamas perdėtą žmonos globą.
Dabar pusbroliui jau 28 metai. Bet savo elgesiu jis atitinka maždaug 6 metų berniuką. Jei ko negauna – piktai tyli arba verkia. Jei ko nusimena, slepiasi. Valgyti nepasidaro, prausiasi tik tada, kai jam primena.
Savo nuomonės neturi – sutinka su tuo, ką kalba mama, arba tiesiog kartoja jos žodžius. Jeigu motina pasako: „Tas politikas – tikras py***as„, – jis irgi tą pat pasakys. Nors nė nežino, ką paskutinysis žodis reiškia.
Veiklos – nulis, socialinio gyvenimo – nulis. Namuose jis kalbasi su savo mama, žiūri jos parneštus filmus, klauso, kaip ji garsiai skaito laikraščius ir kartais paišo. Viskas. Apie draugus ar merginas net nekalbu.
Kodėl taip yra? Jo raida nebuvo sutrikusi. Gimė jis psichiškai sveikas. Nelaimė paveikė tik jo fizinius gebėjimus, ne protinius. Tai kas nutiko?
Esu tikra, kad šitaip jį sužalojo mano teta. Savo perdėta globa ji uždarė sūnų į šiltnamį, izoliavo nuo kitų žmonių ir sustabdė jo raidą. Manydama, kad daro jam gera.
Blogiausia, kad neaišku, kaip bus toliau. Teta jau ne pirmos jaunystės. Širdis streikuoja. Ji vis sunkiau savimi – tuo labiau, pusbroliu – pasirūpina, netruks atsidurti ligoninėje, galiausiai ir mirs, o kas tada?
Savo mamą palaidojau pernai. Pusbrolio tėtis jau prieš keletą metų išvyko iš Panevėžio – dirba užsienyje. Daugiau artimų šeimos narių nėra. Tik aš. Myliu pusbrolį ir noriu juo pasirūpinti. Bet nenoriu aukoti gyvenimo.
Jeigu jis bent kiek labiau galėtų pats apsieiti, tuomet man gal pakaktų kartais atvažiuoti, sumokėti mokesčius, apipirkti drabužių. O dabar? Jis net skalbyklės nemoka įjungti. Iš bėdos geba pasiimti duonos su dešra ar gabalą pyrago, bet naudotis, pavyzdžiui, dujine virykle – niekaip. Nes niekada nebuvo to mokytas! Nes jį saugojo, jam neleido.
Ir štai, prisaugojo. Ji praktiškai suluošino savo sūnų, o kenčiu dėl to aš. Neįsivaizduoju, kaip ateityje teks jį prižiūrėti. Kai paskutinį kartą kalbėjome telefonu, teta užsiminė, kad labai prastai jaučiasi, jau vos apsieina ir būtų gerai, jeigu pasidairyčiau buto arčiau jų. Nepamiršo pridurti, kad tikisi, jog vėliau atsikraustysiu pas juos.
Ir kur man dingti? Aš noriu kurti savo gyvenimą, tikiuosi turėti savų vaikų. Svarsčiau apie galimybę dirbti Norvegijoje – esu baigusi specialybę, su kuria būtent ten esi labai laukiamas. Tačiau ar galiu spjauti artimiesiems į veidą ir pasiūlyti pusbrolį tetai sunegalavus atiduoti į slaugos namus?
Neįsivaizduoju, kaip elgtis. Kaip kalbėtis su teta, kaip paaiškinti jai, kad negalėsiu gyventi jų namuose? Ką daryti dėl pusbrolio – samdyti jam slaugą ar paminti savo gyvenimą ir rūpintis juo pačiai? O gal dar yra šansų kaip nors grąžinti jį į socialų gyvenimą?
Jei kas susidūrėte su panašia situacija – prašau patarimo.
