Jai 14 metų, man 17. Ir štai mūsų pirmi žingsniai bendru gyvenimo keliu.
Metai bėgo, karts nuo karto kildavo klausimas „o gal ji – ne ta vienintelė?“, bandymai ieškotis kažko naujo. Pats sau ją auginau, laukiau jos.
Taip, esu kaltas, bent jau jaučiuosi taip, lyg būčiau kaltas. Jei tik galėčiau sugrąžinti laiką atgal, bet tas „jei“.
2015 metų vasara, pirma mintis sėsti į lėktuvą ir keliauti pailsėti į užsienį, kurortą, pamatyti prabangesnį gyvenimą, pabūt bent savaitę be kasdienės rutinos. Turkija, karštis, paplūdimys, ekskursijos, jautėmės kaip rojuje. Kelis mėnesius iki tol planavau pasipiršti. Tą ir padariau, ir Ji sutiko.
Paskutinis gyvenimo įvykis:
Žiemos pabaiga, artėja laikas vykti į sanatoriją Šventojoje, reabilitaciniam gydymui po sunkios operacijos ir traumos daugiau nei trims savaitėms. Pirmas jausmas – tuštumos: kaip aš be jos?
Reabilitacija, absoliučiai jokių draugų, minimalus palaikymo lygis, dėmesio stoka ir dar daug depresiją keliančių smulkmenų.
Ir štai nelauktas skambutis, skambina buvusi draugo mergina. Iš balso girdžiu – nuliūdusi. Papasakojo savo istoriją, kad yra nuolat užgauliojama draugų ir aplinkinių.
Pasinaudojęs savo reputacija, išsprendžiau šį nemalonų klausimą, tas ir pakeitė mano gyvenimą.
Būdamas Šventojoje, sulaukiau daug skambučių, džiugesio ir laimės iš merginos, kuriai padėjau. Taip, tai nebuvo vienas skambutis, jų buvo daug, bet tai buvo tik beprasmiai pašnekesiai, kurių niekas, o ypač aš, rimtai negalėjo vertinti.
Man grįžus iš Šventosios, pasipylė daug sužadėtinės klausimų, prasidėjo kamantinėjimas, nuolatiniai pykčiai.
Man nežinant, buvo peržiūrėtos „Tele2“, „Pildyk“ išklotinės ir sužinota apie skambučius.
Jai 20 metų, man 23. Taip išsiskyrė mūsų keliai, nors ir žadėta buvo meilė iki paskutinio atodūsio.
Bet prieš visą Lietuvą galiu pasakyti, kad daugiau niekada nekartosiu šios klaidos.
