Aš esu tas laimingasis, kuris turi visą komplektą. Mane užauginusius tėvus ir prigimtinę Tėvynę, į kurią būtinai grįšiu – jei ne pats, tai kojomis į priekį.
Visą gyvenimą buvau sėslus ir net negalvojau kur nors kraustytis. Visada turėjau darbą, išlaikiau savo šeimą, su kuria viską, ką turime, sukūrėme kartu. Darbas man buvo suprantamas, atlyginimas neblogas (nors dėl to neblogo atlygio namuose tebūdavau tik du mėnesius per metus). Gal taip ir būčiau tempęs iki pensijos, bet, kaip sakoma, žilė galvon – velnias uodegon.
Pirmame laiške jau rašiau, kaip jaučiausi paskutines valandas prieš skrydį. Bet nuo ko ir kaip prasidėjo mano emigracija?
Sunkiausia buvo savo noru išeiti iš firmos, kurioje išdirbau 16 metų. Vos ašaras suvaldžiau. Jau seniai laikiau save emigrantu su lietuvišku pasu, todėl pats emigracijos suvokimas taip neslėgė, kaip pareiškimo, kad išeinu iš darbo, rašymas. Nors vadovas pažadėjo priimti, jei grįšiu.
Nebijojau šalies, į kurią vykau, nes joje teko daug kartų būti. Nerimą kėlė silpnokos kalbos žinios – prisiminiau savo darbo pradžią vakarų Europoje. Kai pradėjau dirbti, tvirtai mokėjau pasakyti „I love you, love me please. Let's sleep in one bed„ (Myliu tave, prašau, mylėk mane. Miegokim vienoje lovoje – angl.).
Manau, yra dvi žmonių kategorijos – tie, kurie nori išmokti kalbą, ir tie, kurie nenori. Priskyriau save prie norinčių ir gan greitai išmokau reikalingą minimumą. Šį kartą to, ką moku, gali neužtekti ir teks vėl pasimokyti. Bandysiu, nors tokiame amžiuje mokslai sekasi sunkiau.
Svoris krito kraunant daiktus
Tačiau visa tai – niekis, palyginus su tuo, koks stresas mane apėmė, kai reikėjo susikrauti lagaminą. Mano paniką galima prilyginti desperatiškam besiruošiančios į vakarėlį moters riksmui: „Aš neturiu ką apsirengti!“
Aš turiu ką apsirengti, bet nežinau, ką įsidėti į vaikiškai mažą lagaminą. Juk reikia batų geležiniais galais, vieno kito „gelžgalio“, saugios liemenės, šalmo, kombinezono, darbinių pirštinių, džinsų, maišo kojinių ir kalno rūbų, kad nereikėtų skalbti iki žmonos atvykimo. Juk aš naminis, išlepintas ir gerai prižiūrėtas.
O kur dar žmonos rankų darbo skanėstai, lietuviška duona... Juk ne pas močiutę į kaimą važiuoju – susiruošiau dirbti emigracijoje. Buvau pratęs visur vykti savo transportu ir viską, ko reikia, susidėti į didelę bagažinę. O čia... Tik vienas krepšys, kuris gali sverti 23 kg (tiek valdžia užsakė). Ir jokių geležių.
Supykau ir patikėjau daiktų dėjimą žmonai. Susidomėjęs stebėjau ne kraunamą turinį, o pati darbo procesą. Niekaip neperprantu jos manevrų esmės. Įdėjusi į lagaminą keletą daiktų, pirma pati užlipdavo ant svarstyklių viena, o po to – su mano bagažų. Ir taip – po kiekvieno papildymo. Kam? Juk užtektų kartą pasisverti. Nors mums neskirta suprasti moterų, bet vis dėlto atsargiai pasidalinau savo mintimis su brangiąja.
„Nuo laipiojimo, tavo daiktų rankiojimo, dėliojimo, galiausiai – nuo jaudulio krenta mano svoris, o tokioje kelionėje svarbu kiekvienas papildomas gramas“, – atpylė ji kaip žirnius į sieną.
Va ir pasirodė pirmasis teigiamas emigracijos vaisius – žmona pradėjo lieknėti be jokių dietų. Žiūrėdamas į jos energingą darbą pagalvojau, kad bilieto kaina galėtų priklausyti nuo bendro keleivio ir jo bagažo svorio. Svorio apribojimas būtų ne bagažui, o bendram keleivio ir bagažo svoriui. Liekni turėtų galimybę pasiimti daugiau daiktų, o sakingai nupenėti keleiviai – mažiau. Būtų paskata svorį mesti.
Žvilgtelėjau į veidrodį. Taip, pagal tą formulę mano bagažą sudarytų tik kelios nosinaitės. Įtraukiau pilvą ir nebežiūrėjau, ką žmona krauna ir kaip sveria. Jei ko neįdės – ne bėda, nusipirksiu. Išvažiavau iš gimtosios pastogės ir...
Kuo arčiau oro uosto, tuo didesnė panika. Net vidurius sukti pradėjo. Porą kartų norėjau spjauti į viską ir kaip apaštalas keliauti pėsčias, bet sukandęs dantis likau sėdėti automobilyje. Jūs net neįsivaizduojate, kaip aš bijau to daikto išskėstais sparnais, vadinamo oro laineriu. Mintyse keikiu Ikarą, nuo kurio prasidėjo prasidėjo skrydžiai, bet trauktis nėra kur.
Iš jaudulio net pilvą suko
Įžengiau į oro uostą. Nežinau, ką daryti, kur eiti, kam šypsotis, kam ranką bučiuoti, o kam špygą parodyti! Gerai, kad dukra viską žino. Buvo laikas, kai aš ją už rankutės vedžiojau, o dabar ji pražilusį tėvuką veda. Bilietai, dokumentai viskas gerai. Pagaliau atėjo laikas žengti paskutinius žingsnius gimtąja žeme.
Einat lėktuvo link kojos darėsi vis sunkesnės, nugara šlapesnė, o prieš akis iškilo scena iš seno filmo, kurioje kovotojus už šviesų rytojų priveda prie skardžio ir nustumia į banguojančią jūrą.
Ką jaučia žmogus, prisiklausęs žinių apie katastrofas, teroristus ar įsimylėjusius lėktuvų grobikus ir skrisdamas praktiškai pirmą kartą?
Kadangi turiu šiokį tokį supratimą apie variklių darbą, tai išgirdęs orlaivio variklį suabejojau, ar gerai sureguliuoti vožtuvai? Kažkas įtartinai švilpia. Tikriausiai dirželiai laisvi. O tepalo filtrus ar pakeitė?! Svarbu, kad kuro ir oro filtrai būtų pakeisti, antraip variklis pridus ir visiems bus ba-ba.
Kai lėktuvas pakilo į viršų ir nebesimatė žemės, pajutau tai, ką tikriausiai jausdavo „kukurūzniko“ pilotas, skrisdamas virš fronto linijos. Nors sėdėjau prie lango, bet visą laiką žiūrėjau į priešais sėdinčio keleivio pakaušį ir laukiau pranešimo: „Mus pamušė, šokam lauk!“
Nežymūs lėktuvo krestelėjimai ir palingavimai sukeldavo nemalonius jausmus. Vos valdžiausi, nes mano emocijos ir jausmai yra glaudžiai susiję su pilvu. Aš nekaltas, kalta gamta. Šiek tiek ramino tai, kad sėdėjau pačioje saugiausioje vietoje. Kiek teko matyti nukritusių lainerių, jų uodegos dažniausiai išlikdavo sveikos, todėl ir aš rezervavau vietą tame beveik saugiame kampelyje... O gal dėl to, kad tualetas nuo tos vietos arčiau.
Kelionę šiek tiek praskaidrino šalia sėdėjęs jaunas vyras. Kaip vėliau paaiškėjo, tamsta yra psichologas. Pastebėjęs mano nelinksmą miną pradėjo pokalbį apie rimtus dalykus, kol pradėjome šnekėti apie Fiodorą Dostojevskį. Pasisekė, nes abu skaitėme jo kūrybą, ją mėgstame, ja žavimės ir ne viską joje suprantame. Šio pokalbio tema neišsemiama, ir tik lėktuvo variklio darbo pokyčiai, vibracija ir krestelėjimai grąžino mus iš XIX į XI amžių.
Emigranto dienoraščio pradžia
Kai pagaliau viskas baigėsi ir nutilo variklių gausmas, sėdėjau sustingęs ir žiūrėjau į oro uosto pastatus. Kažkas mane tarsi stipriai laikė ir neleido atsistoti. Tai buvo saugios, nerūpestingos ir jaukios aplinkos pojūtis. Juk visgi taip laimingai atskridau, bendravau su maloniu pašnekovu, stiuardesės buvo mielos, o salone krykštavo vaikai.
Taip gera oro laineryje, jokių rūpesčių. Ir kaip atgrasu, nepažįstama už lango. Malonus balsas pakvietė išlipti. Nepaisant įvairių jausmų, skristi man patiko. Tik žiūrint į kitos šalies oro uosto terminalą labai norėjosi atgal į Tėvynę. Stiuardesė pasidomėjo, ar viskas gerai.
„Nežinau, pasakysiu po kelių mėnesių“, – sušnibždėjau ir nusekiau paskui kitus keleivius, kad nepasiklysčiau ir neužmirščiau pasiimčiau bagažo.
Netrukus visi išsilakstė ir palikau vienas. Kol laukiau mane pasiimti turinčio žmogaus, užrašiau į kelioninį bloknotą pirmuosius įspūdžius apie kelionę iš žemės į dangų ir iš dangaus į žemę. Tai patiko labiau nei skristi, todėl pagalvojau, kad reikėtų rašyti dienoraštį.
Rašyti dienoraštį – tai ne pasakėčias kurti. Per gražiai parašysiu, tai paskutiniai patriotai pabėgs iš Tėvynės, blogai parašysiu – vietiniai išspirs. Rašyti tiesą ir tik tiesą. Tikiuosi, šioje šalyje tai daryti galima!
Na, o dabar... Nuo ko gi prasideda emigranto kelias svetimoje šalyje? Hmm. Nuo durų į tą šalį. Kur baigiasi emigranto kelias? Cha! Prie tų pačių durų, tik iš kitos pusės. Bet apie tai dar anksti kalbėti. Dedu pirmąjį tašką.
