Netikėtai salės šurmulį perskrodžia vaikiškas riksmas. Mažylis ištrūksta iš mamos rankų ir pasileidžia link išėjimo. Netoli tenubėga. Atsitrenkia į jo ūgio krepšį ir bumbteli ant grindų. Juodas krepšys net nesusvyruoja. Mama vikriai pagauna, subara ir perduoda verkiantį vaiką į vyro rankas.
Staiga mane suima noras bėgti iš oro uosto net neatsigręžiant, bet, priešingai nei mažylis, susivaldau. Reikia sėdėti ir laukti. Šalia prisiglaudusi sėdi žmona. Ji taip pat laukia. Bet jos laukimas paprastas, ramus, nes ji visą gyvenimą laukė. Ir oro uostas jai nekelia jokių nemalonių jausmų. Ji stipri ir rami.
Brangioji sakė, kad nėra ko čia lėkti, bet mano įprotis nevėluoti išvijo iš namų daug anksčiau, nei reikėtų. Šį kartą paankstinau gal ir iš kažkokios vidinės baimės. Visą gyvenimą bijojau vieno didžiausių žmonijos išradimų – lėktuvo. Ir jo garažo – oro uosto.
Per nugyventus 55 metus tik vieną kartą teko pakilti nuo žemės. Kažkokios šventės metu, paklusęs savo vaikų valiai, apskridau Klaipėdą legendiniame lėktuve „kukurūznikas“. Nors tada sėdėjau prie lango, bet gimtojo miesto nemačiau. Pilnomis baimės akimis žiūrėjau į priešais sėdinčio vaiko pakaušį. Kai pilotas palingavo orlaivį, vos susilaikiau nepradėjęs ieškoti parašiuto.
Esu įsitikinęs, kad įvykus eismo įvykiui, traukinio katastrofai ar nuskendus keltui, visada yra šansas būti tarp išsigelbėjusių, o nukritus lėktuvui, deja, maža šansų būti tuo laiminguoju. Ta realybė visada kėlė pagarbią baimę lėktuvams.
Netoliese įsitaiso jauna pora. Jiems nė motais mano filosofiniai išvedžiojimai ir visas aplinkinis pasaulis. Jie kalba laisvai ir gan garsiai. Nenoromis viską girdžiu ir nekyla abejonių, kad žmona išlydi savo jauną vyrą į užsienį ne pailsėti, o dirbti, gyventi ir paruošti vietą jai ir būsimam jų vaikui.
Nepamenu, ką aš kalbėdavau su žmona, išvykdamas į neramią Rusiją ar Balkanus, bet tikrai ne apie naują gyvenamą vietą toli nuo Tėvynės.
Jauna žmona vis kala greta sėdinčiam vyrui į galvą dalykus, kurie suprantami moterims, bet vyrams – ne visada. Ką valgyti, pas ką eiti, pas ką neiti, kada kam paskambinti, kas padės, o ko saugotis. Užsimiršusi garsiai dar kartą primena banko sąskaitos, telefono numerį, kortelės kodą, ant kokio lapelio jis užrašyti ir kur padėti. Oro uoste jie tebetęsia savo įprastą, laimingą naminį gyvenimą.
Vyras, kaip ir aš, šiek tiek suglumęs. Abejingai klauso pamokymų ir linguoja galva. Šiek tiek atgyja, kai žmona, pagaliau baigusi privalomąjį instruktažą, prisiglaudžia, švelniai jį pavadina Pagranduku ir tuoj pat perspėja: „Saugokis vietinių lapių, nes jos apgaus ir praris.“
Nusišypsau. Šiek tiek keista, kad tokia jauna pora žino mano vaikystės pasaką. Retas jaunas žmogus domisi tomis „sovietinėmis senienomis“. Prisimenu Pagranduką. Ypač tą, kurį pats iškepiau ir už tai, kad jis nepradėjo vaikščioti ir kalbėti, užmečiau už virtuvės spintelės.
„Aš pabėgau nuo kiškelio, aš pabėgau nuo vilkelio, aš pabėgau nuo meškutės“, – dainavo linksmai Pagrandukas, sutikęs gudruolę lapę. Neįtarė, kad jo kelionė netrukus baigsis. Tikriausiai būtent ta lapė kelia nerimą šalia esančiai būsimai jaunai mamai, nes tokių lapių daugybė visur.
Kaip ir Pagrandukui, man sekėsi. Vaikystėje, smagiai riedėdamas nukritau nuo aukšto šlaito. Labai pasisekė, kad nieko nesusilaužiau, o tik prasiskėliau galvą. Truputį ūgtelėjęs, lyg į meškos letenas, pakliuvau į įsiutusio statybininko rankas. Tas buvo pasiruošęs prieš praryjant Pagranduką dar ir kailį nulupti. Išgelbėjo laiku atskubėjęs brolis.
Tos pamokos neužteko. Tikriausiai dėl noro viską pabandyti namuose sukūriau indėnišką laužą. Ir vėl pavyko laimingai ištrūkti iš likimo paspęstų spąstų. Budrus kaimynas laiku pastebėjo per orlaidę besiveržiančius dūmus ir išgelbėjo ne tik mažąjį indėną, bet ir visą namą.
Tačiau vaikiškame gyvenime – vaikiškos sėkmės. Tikriausiai viena didžiausių gyvenimo sėkmių, tai pačiu laiku sutikta mergina, kuri sustabdė sparčiai į tuos nežinomus tolius besiritantį Pagranduką ir yra kartu su manimi iki šių dienų.
O toliau vėl kaip linksmoje dainelėje – nuo vieno pabėgau, iš kito ištrūkau. Vis ta pasakiška sėkmė lydėjo. Tik laimingas atsitiktinumas išgelbėjo nuo mirtino sušalimo sovietinėje armijoje. Su keliais kareiviais jau buvome pradėję miegoti, bet laiku atrado ir pažadino. Po ilgų nemigos naktų, pervargęs užmigau įjungtame sename automobilyje ir „atsijungiau“ nuo išmetamųjų dujų, bet ir vėl nusišypsojo laimė – laiku ištraukė ir atgaivino.
Baisi panika apėmė, kai skustagalviai Rusijos platybėse buvo uždarę šaldytuve, kuriame buvo -25 laipsniai. Ištrūkau net rimtai nosies nenušalęs. O kiek buvo kelionių, iš kurių buvo daug šansų negrįžti ar likti ilgam laikui „pasėdėti“, bet man kaip ir tam Pagrandukui sekėsi, o susitikimą su gudruole lape likimas vis nukeldavo į ateitį.
Žiūrėdamas į jauną porą mintimis ją raminu, kad viskas bus gerai. Nuo žvairio pabėgs, iš meškos nagų ištrūks,
vilkas pagailės... O žmonos meilė apsaugos nuo klastūnės lapės, kuri apgavo ir prarijo mielą Pagranduką.
Užsisvajojęs net neišgirstu balso iš dangaus, pranešančio, kad jau laikas. Dar kartą žvilgteliu į jaunus sutuoktinius, kurie staigiai sukrunta. Moteris pravirksta ir stipriai įsikimba į vyro parankę. Atėjo laikas pirmą kartą išsiskirti.
Sustingęs žiūriu į nueinančią porelę ir galvoje ima suktis prieš 200 metų italų rašyto Aleksandro Mandzonio knygoje parašyti žodžiai: “Sudie, kalnai, iš vandenų kylantys ir dangų remiantys; dantytos viršūnės, tokios artimos tam, kurs užaugo tarp jūsų, ir įstrigusios į širdį tarsi veidai žmonių mylimiausių; upokšniai, kurie taip čiurlenant, jog rodos, girdi kalbant artimą žmogų; sodžiai pabirę šlaituose ir boluojantys tartum kaimenė avių ganykloje – sudie!
Koks sunkus kiekvienas žingsnis tam, kurs čia užaugo ir kurs dabar juos palieka. Netgi žmogui, kurs iškeliauja laisva valia, tikėdamasis pralobti svečioj šaly... Jis ilgesingai svajoja apie savo tolimą tėviškę, apie tą namelį, kurį jau numatė seniai, kurį jisai nusipirks, vos į tėviškę sugrįš praturtėjęs.“
Gal tai parašyta per daug seniai, per daug romantiškai ir graudžiai, bet manau, kiekvienam paliekančiam Tėvynę tie žodžiai aktualūs ir jaudinantys. Tik šiais laikais atsisveikinimas su Tėvyne daugeliui tapo šaltas, kasdienis buitinis ritualas. Deja, šiandien ši citata labiau tinka man nei jaunai porai, gal net nežinančiai, kas tas A.Mandzonis.
Prieš gerą dešimtmetį skaitydamas tą knygą net nedrįsau pagalvoti, kad pražilus galvai, perkopus 55 metus, teks pasijusti itališku Rencu Tramaljinu, o realybėje tapti eiliniu lietuvišku ekonominiu emigrantu...
Manęs žmona negąsdina lapėmis – žino, kad aš turiu prieš jas imunitetą. Nelinki banalios sėkmės – žino, kad man visada sekasi. Slapta nubraukusi ašarą ir švelniai pabučiavusi palydi iki ribos, už kurios pasibaigia formali Tėvynė ir belieka tik ta tikroji – esanti kiekvieno širdyje nuo gimimo iki mirties.
Išeinu paskui jauną vyrą, bet nesakau sudie, sakau iki...
