Bet aną savaitgalį grįžusi į gimtąjį miestelį aplankyti mamos, sutikau buvusią bendraklasę. Išsišnekėjom ir man pasidarė baisoka.
Dažnai pažiūriu LRT laidą „Emigrantai“ ir man graudu, kai žmogus sako: „Labai pasiilgstu Lietuvos, labai norėčiau grįžti, bet...“ Apie tą „bet“ ir noriu pakalbėti.
Sužinojau, kad buvusi bendraklasė – jauna moteris – metus gyveno Airijoje. Ten dirbo, gyveno, bet Tėvynės ilgesys nugalėjo. Grįžusi čia įsteigė nedidelį versliuką ir miestelio mastais uždirba visai neblogai.
Trumpai aptarėme gyvenimo pasikeitimus, o tada draugė pasiguodė, kad lyg ir pavyksta užsidirbti, bet maisto kainos tokios didelės, kad mėnesio gale piniginėje ima vėjai švilpauti.
„Aš nesuprantu, kaip žmonės su tuo taikstosi. Man net širdį suskausta, kai matau, kad kiti už kai kuriuos produktus smarkiai permoka, to net nesuvokdami arba nepastebėdami. Bandau eiti, aiškintis, kovoti, bet viena nieko nepadarysiu, jau pavargau. Matau, kad žmonės Lietuvoje – kaip zombiai, tyli ir paklūsta“, – apgailestavo ji.
Bandau paguosti – gal nėra taip jau blogai? Vis tiek turėtume kažkada įsivažiuoti. Juk viskas ne per vieną dieną. Šitiek metų priespaudoj. Man, pavyzdžiui, atrodo, kad viskas tik pirmyn, geryn...
„Ką tu, Vilnius atskira respublika. Mes išmirtume, o Vilnius net nepastebėtų, – ėmė karščiuotis draugė. – Buvau tokiam baliuj, buvo toks politikas, vėliau tapo Seimo nariu. Aš bandau jam pasakyti savo rūpesčius, o jis kaip transe – negirdi ir nesupranta. Po 5 minučių norėjau tik ploti jam per veidą. Velniop, atleist tą Seimą!“
Pokalbio pabaigoje ji pasakė liūdniausią ir, sakyčiau, gąsdinantį dalyką.
„Mano draugai gyvena užsienyje ir nori grįžti. Jaučiu, reikės pasakyt, kad negrįžtų, nes čia nieko gero, – rėžė ji ir liūdnai pridūrė. - Ir aš vėl galvoju išvažiuot. Tik šįkart reikės dirbt tol, kol užsidirbsiu pensiją.“
Tai štai kaip tai veikia – emigrantai negrįžta ne todėl, kad ten rado aukso kalnus ir Lietuvą pamiršo. Jie negrįžta, nes provincijoje vargstantys artimieji jiems sako – negrįžkit, nieko čia nerasit!
Sutapimas – tą patį girdėjau kalbant ir per laidą „Emigrantai“. Berods, Airijoje, kone automobilyje su maža dukrele gyvenanti lietuvė bastosi be namų po miestą, bet į Lietuvą negrįš, nes mama ją moko – negrįžk, nieko čia nerasi!
Emigrantai turi labai gerus informatorius čia, Lietuvoje. Ir nieko tu čia nepašvilpsi.
Taigi, kol Vilnius gyvens sau, o likusi Lietuva jausis atstumta, tol niekas ir nepasikeis. Tik kai pradės geriau gyventi tie vilniečių pajuokiami „bemoksliai“, tik tada sulauksime grįžtančių emigrantų.
Aš labai tikiuosi, kad sulauksime.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
