Turėjau greitai nusigauti iš universiteto Vilniaus centre į miesto pakraštį, kur turėjau pokalbį dėl darbo. Supratau, kad jei važiuosiu viešuoju transportu, tikrai vėluosiu, ir nusprendžiau, nors ir būdama studentė, kuri skaičiuoja kiekvieną eurą, išsikviesti taksi.
Iš karto žinojau, kad kelionė nebus pigi, visgi atstumas nemažas. Internete pažiūrėjau, kurie taksi Vilniuje pigesni, ir paskambinau vienam iš jų. Jau po dešimties minučių sėdėjau ir judėjau savo tikslo link.
Galvojau, kad greitai ir sklandžiai nuvyksiu, deja – klydau. Vos įsėdus į taksi, vairuotojas mane nužiūrėjo ir pradėjo kalbinti. Žinau, kad kai kurie vairuotojai mėgsta pasikalbėti. Tik pokalbis su šiuo vairuotoju nebuvo malonus.
Mašinai pajudėjus, jis man pasakė, kad prieš paimdamas mane jis vežė užsieniečius. Jiems neva reikėję mokėti du eurus, bet jie davė dešimt ir neprašė grąžos. Sakė, kad jei būsiu gera, jis man duos pusę. Pasakiau, kad nesupratau, ką jis turėjo galvoje. Jis tik atsakė: „Manau, supratai.“
Automobilyje stojo tyla. Nežinojau, ką ir atsakyti. Jis pakeitė radijo stotį ir vis klausinėjo, kokia man muzika ir kokie vyrai patinka. Stengiausi vengti atsakymų, nes nežinojau, kas jam ateis į galvą.
Pastebėjau, kad važiuojame kažkokiu keistu maršrutu ir jau antrą kartą ta pačia gatve. Telefone bandžiau įsijungti žemėlapį, kad pažiūrėčiau, kur tiksliai yra ta vieta. Vairuotojas, matyt, visą laiką žiūrėjo, ką darau, nes, vos man įsijungus žemėlapį, jis pradėjo aiškinti, kad žino, kur važiuoja, ir kad nereikia man jaudintis.
Kad ir kaip juokinga bebūtų, kaip tik tuo metu atsimušėme į „plytą“ ir toliau važiuoti negalėjome. Teko apsisukti ir važiuoti atgal ta pačia gatve, kuria atvykome. Galvoje skaičiavau, kiek man ši kelionė atsieis, o vairuotojas vis laidė dviprasmiškus juokelius.
Palenkusi telefoną taip, kad jis nematytų, parašiau savo draugui, kokiu taksi važiuoju ir kad man nejauku. Vairuotojas paklausė, ką rašau. Pasakiau, kad dėl mokslų.
Pamačiau, kad jau beveik vėluoju į darbo pokalbį. Paprašiau, kad pasiskubintų, nes vėluosiu. Jis pasakė, kad man nėra kur skubėti. Nesupratau, ką jis tuo norėjo pasakyti, bet buvo labai nejauku.
Atvažiavome prie Vingio parko. Šalia jo turėjo vykti mano pokalbis. Labai išsigandau, kai vairuotojas pasuko į kažkokį keliuką, nes man ten visai nereikėjo. Paprašiau, kad jis mane išleistų. Taksometre pamačiau, kad kelionė man kainavo beveik 14 eurų. Kitomis aplinkybėmis būčiau ginčijusis, tačiau dabar tik išlėkiau lauk iš mašinos, net nelaukdama grąžos iš 15 eurų, kuriuos daviau vairuotojui.
Spėjau į darbo pokalbį, maniau, kad stresas, patirtas taksi, pakiš koją. Drebėjo rankos, jaudinausi, bet darbą pavyko gauti.
Vėliau parašiau skundą taksi įmonei, papasakojau situaciją. Jie manęs atsiprašė, tačiau po kurio laiko vėl mačiau tą patį taksistą vežiojantį keleivius.
Džiaugiuosi, kad man važiuojant buvo vidurys dienos. Tamsiu paros metu viskas būtų atrodę daug baisiau. Nors ir taip nebuvo smagi kelionė, bet bent jau žinojau, kad jei kas, galėsiu prisišaukti pagalbos.
Tikiuosi, jokiai kitai merginai neteks patirti to, ką patyriau aš. Nors ir nebuvau nuskriausta, iki šiol prisibijau viena pati važiuoti taksi. Ir nors dauguma vairuotojų yra visai malonūs, vienas keistuolis sugeba sugadinti visų jų vardą.
