Kai atsitiko bėda, dėl mano pasenusių žinių apie „traumpunktą“ nuskubėjom į Raudonojo kryžiaus ligoninę. Buvome nukreipti į Kauno klinikas.
Tiesą sakant, tada pagalvojau, jog prasidėjo ilga ir varginanti kelionė, laukimas nesibaigiančiose eilėse, susidūrimas su nepatenkintais medikais ir senovine medicinos sistema. Tad pasiruošiau ilgam ir varginančiam maratonui, kurio tikslas – išsiaiškinti, ar nieko baisaus nenutiko mano dukrytei. Ji patyrė galvos traumą.
Kai atvykome į Kauno klinikas, pakilo nuleista užkarda ir susidarė įspūdis, jog mūsų jau laukia. Nuskubėjome į vidų. Ten buvo eilės numerius spausdinantis aparatas. Jame buvo nurodyti pasirinkimai: skubus priėmimas ir paprastas.
Paspaudę „skubiai“ pasijutome lyg būtume papuolę į greitąją karuselę!
Visi, su kuriais turėjom bendrauti, buvo labai malonūs ir profesionalūs! Pradedant priimamojo darbuotojais ir baigiant slauge, kuri padėjo kaip įmanydama. Tai buvo nuostabiausia patirtis per pastaruosius 20 metų Lietuvoje!
Daug keliauju po Europos šalis, kurios yra labiau išsivysčiusios nei mūsų Lietuva. Tačiau kai kurioms jų reiktų pavydėti mūsų darbuotojų profesionalumo ir įrangos, skirtos medicininei pagalbai suteikti.
Atvirai kalbant, buvo momentų, kai dėl dukrytės traumos teko labai jaudintis... Bet nebuvo nė kruopelytės nerimo, kad mumis bus pasirūpinta blogai. Ar kad stebint pacientę kažkas svarbaus bus praleista pro akis.
Ačiū Jums labai, gerbiami Kauno klinikų Vaikų priimamojo medikai! Jūs esate nuostabūs! Ir ypač dėkoju gydytojai Astai Vinskaitei.
