Regis, esame jau užgrūdinti tokių temų, bet klausiausi žurnalistės Donatos Gutauskienės-Laisvos išpažinties „Nuo... iki“ laidoje ir šiurpau.
Niekaip negalėjau suprasti, ar „Žvaigždžių duetų“ nugalėtojos lūpomis kalba kažkada patirtos nuoskaudos, ar paprastas naivumas, teigiantis, kad meilė ir pasiaukojimas gali pakeisti viską.
Ne per seniausiai vienas pažįstamas verkšleno, esą tikriausiai taip ir liks vienišas ir nelaimingas, nes visos jo sutiktos merginos nieko vertos: viena palaidūnė, antra bloga šeimininkė, trečia tikra barakuda... nėra iš ko rinktis!
O štai sėdi jauna, graži, darbšti moteris ir kalba apie savo begalinę meilę aštuonis kartus teistam vyrui ir tvirtai pareiškia: „Radau tokį vyrą, kokio esu verta.“
Gina jį lyg tigrė, pasakoja, koks jis „geras žmogus“. Tik vienos temos atsargiai neliečia: ką jaučia ir galvoja tos aukos, nukentėjusios nuo to „gero žmogaus“.
Neliečia ir kitos temos – kaip šiuo metu tas „geras žmogus“ įsitaisęs. Jam nereikia rūpintis, kur turės sugrįžti išleistas į laisvę. Nereikia keltis naktimis prie knerkiančio sūnelio, nereikia rūpintis šeimos gerove. Viską sutvarko ir viskuo pasirūpina rūpestinga ir mylinti žmona, kuri dar ir pinigų uždirba.
Visus komentatorius, vienaip ar kitaip bandančius atvesti ją į protą, vadina „žmonėmis piktaisiais“. Net prilygina laisvės atėmimo bausmę tokiai nekaltai profesijai, kaip tolimųjų reisų vairuotojai. Juk ir jie tik epizodiškai mato savo šeimas, lyg įkalinimas būtų taip pat nekalta, kaip išvažiuoti krovinio į Vokietiją.
Klausiausi ir nesupratau – ar tikrai yra dėl ko šitaip aukotis, arti keliuose darbuose, vienai auginti sūnų ir dar išlaikyti šiuo metu kalintį vyrą? Gaila, kad moteris jaučiasi verta tik tokio gyvenimo, kurio nė viena motina savo dukrai tikrai nepalinkėtų.
Galbūt ji tikisi stebuklo kaip senoje, mergaičių mėgstamoje pasakoje „Gražuolė ir pabaisa“, kur gerosios mergelės meilė pavertė siaubūną svajonių princu? Bet realybėje stebuklų nebūna. Jei kokia naivi gražuolė susiduria su pabaisa, viskas baigiasi ne nuostabiomis vestuvėmis ir gyvenimu balto marmuro pilyje.
Realybėje pabaisa be jokio sąžinės graužimo nukanda aukotis pasiryžusiai gražuolei galvą, o paskui lekia ieškoti kitos. Ir kas baisiausia – suranda.
Realybėje tokios besiaukojančios, prieš visą pasaulį nusidėjusius išrinktuosius ginančios moterys dažniausiai lieka be pinigų ir savigarbos, išdraskytomis sielomis. Jų gyvenimai subyra lyg kortų nameliai, santykiai išyra ir tada jos pavėluotai praregi: „Po galais, aš visiškai neturėjau savigarbos. Manimi pasinaudojo ir nušveitė šalin.“
O kartais, kaip baisiai tai beskambėtų, tokių moterų gyvenimas tragiškai nutrūksta. Bet juk žmonės taip nemėgsta mokytis iš svetimų klaidų.
