Važiavau perpildytu autobusu per miestą. Autobusas buvo labai smarkiai prišildytas, o lauke – siaubingai šalta, tad įlipus iš lauko į autobusą pasidarė silpna net man, jaunam žmogui, o ką ir kalbėti apie pagyvenusius žmones... Radau vietą atsisėsti ir klestelėjau, nes kelionė laukė ilga.
Netrukus pastebėjau, kad netoli manęs sėdi senučiukas. Šalia jis buvo pasidėjęs didelius krepšius. Kuo toliau, tuo labiau į šį žmogų krypo mano žvilgsnis. Jo galva vis labiau sviro, pastebėjau, kad kartelį jis susiėmė už širdies. Paskui atsilošė ir užsimerkė. Mačiau, kad jam bloga. Iškart pamaniau, kad galbūt nuo karščio.
Žmonės aplinkui tikrai tai matė. Tačiau niekas nepaklausė, kaip senukas jaučiasi, ar jam nereikia pagalbos. Niekas. Net ir aš. Tiesiog sėdėjau ir žiūrėjau, kaip ir visi kiti – pilka avių banda.
Į autobusą įlipo moteriškė. Mano stebimo senuko būklė vis dar atrodė bloga. Moteris nieko nelaukdama priėjo prie jo, įdėmiai pasižiūrėjo ir aš jau maniau, kad ji ką nors sakys. O, taip. Nors vienas neabejingas žmogus. Tikėjausi, kad ji paklaus, kaip senolis jaučiasi.
Moteriškė prabilo: „Ot senis, sėdi čia dvi vietas užėmęs.“
Ir nuėjo į autobuso galą.
Niekas nekreipė dėmesio. Aš irgi. Tiesiog sėdėjau ir baisėjausi moteriškės žodžiais ir tuo, kad niekas nepasiūlo pagalbos senam bejėgiam žmogui. Baisėjausi ir savimi. Kodėl aš, kaip ir visi kiti, neprieinu prie senuko, nepasiteirauju, gal jam kuo padėti? Kodėl lieku abejinga? Širdį skaudą žiūrint, bet nieko nedarau. Kodėl?..
Senukas sunkiai atsistojo. Kitoje stotelėje išlipo, paskui save vilkdamas krepšius. Atsisukau pažiūrėti – stovėjo ir gaudė orą. Gal jis būtų atsakęs, kad nereikia jam jokios pagalbos, tiesiog sunku senatvėje, o dar tas karštis. Tačiau kad ir kaip ten bebūtų, beveik visi, esantys autobuse, tikrai matė, kad žmogus jaučiasi labai blogai. Tad kodėl vis dėlto niekas to nepaklausė? Juk galėjo būti, kad jam tikrai reikėjo pagalbos.
Po šio įvyko pasakiau sau, kad jeigu dar kartą atsidursiu tokioje situacijoje, neliksiu abejinga ir pasiteirausiu žmogaus, ar jam viskas gerai. Pasistenkime nelikti abejingi, neapsimeskime, kad nematome, kai kitiems sunku.
