Tačiau nutraukti santykius galima dvejopai. Pirmasis būdas, ko gero, sunkesnis, bet garbingas. Palieki, išeini, uždarai duris ir daugiau jų nebevarstai. Kad ir kas ten vyko, tai vyko tarp dviejų žmonių, tad tegul taip ir lieka.
Antrasis – lengvesnis, bet jame, švelniai tariant, ir purvo kur kas daugiau. Net tada, kai viskas tavo gyvenime klostosi gerai (ar nori įteigti, kad klostosi gerai), vis tiek rasi progą mėtyti akmenis savo buvusiam sutuoktiniui į nugarą. Tai atrodo tarsi bandymas pasiteisinti, visuomenės akyse pasirodyti kiek geresniam, net jeigu tavo iniciatyva tie santykiai nutrūko.
Buvo labai liūdna, kad A.Lemanas negailestingai pasisakė apie savo pirmąją žmoną. Na, išsiskyrė, pradeda gyvenimą iš naujo, mėgaujasi, pasak jo, dar nepatirtais jausmais, tad galėtų duoti poniai Mildai ramybę. Netempti nešvarių baltinių į dienos šviesą.
Nežinau, ar būdamas toks laimingas, koks A.Lemanas sakosi esąs, žmogus norėtų kapstytis praeityje ir traukti šeimos paslaptis į viešumą? Kokia viso to prasmė?
Visas grožis atsiskleidė nuo pat pirmųjų pokalbio akimirkų – pasirodo, jis niekada nemylėjo savo pirmosios žmonos.
Jo taip pat esą nemylėjo. Užjauskite. Nors, logiškai pagalvojus, išeina lygiosios... Bet ne. Jis neva vienintelis, aukojęsis buvusiai santuokai.
Ypač nejauku buvo klausytis, kaip senas geras A.Lemano draugas ponas Vidmantas antrina bičiuliui. Žinoma, lengviausia kalbėti, kai stebi santykius iš šalies. Juk tai tavo draugas, gal ir galvą dėl jo paguldytum. O jo žmona... Tiesiog žmona. Galima kiekvieną smulkmeną išpūsti iki pasaulinio masto tragedijos.
Bandau įsivaizduoti gyvenimą, koks buvo nupieštas. Vien tik juodos spalvos, vien tik skausmas ir blogis. Visus tris dešimtmečius. Be meilės, be jokių prošvaisčių. Mintyse iškilo vaizdas: vienišas dainininkas, jaukus ir ramus, nyksta šalia piktosios raganos, kuri namų nesitvarko ir vyro nemyli, kaip priklauso.
Na, tiek to. Laimei amžius nesvarbus. Laimingi mes galime būti bet kada. Tik viena iškalbinga detalė: man atrodo, kad pyktis, pagieža ir buvusių santykių narstymas – ne laimingo žmogaus bruožai.
Gyvenime visko būna, kartais jis taip rėžia, kad palieka giliausias žaizdas. Tik visi mano pažįstami, kuriuos galėčiau pavadinti išties laimingais, tų žaizdų nagais daugiau nedrasko ir nudrėkstų vietų žmonėms nedemonstruoja.
Juo labiau savo laimės netaško į visas puses, kad žmonės kalbėtų, maltų liežuviais, džiaugtųsi, o dar dažniau – pavydėtų.
Laidos pabaigoje A.Lemanas nustebino ir draugę, ir žiūrovus. Jis pasipiršo jai tiesiai priešais kameras!
Bet ar tikrai ta vėlyva laimė bus didesnė, jei bus ištaršyta ir išnagrinėta iki panagių, pateikta viešai apžiūrai ir teismui? Ar bus tikresnė, jei apie ją ir praėjusias skyrybas rėks ant kiekvieno kampo? Manau, kad ne.
Kaip feisbuke rašė TV laidų prodiuseris Haroldas Mackevičius: „Pasiperši laidoje „Yra, kaip yra“, santuoka bus, kaip bus.“
